Nieko nestebina dažnai akcentuojama Vilniaus ir likusios Lietuvos atskirtis. Suprantama, kad sostinė pritraukia daugiausiai tiesioginių užsienio investicijų, čia didelis verslo aktyvumas, todėl ir socialinės problemos ne tokios ryškios kaip mažesnėse savivaldybėse. Savivaldybių indeksas parodė, kad ten, kur verslo aktyvumas mažesnis, paprastai ir socialiniai rodikliai prastesni.
Tačiau nedaug kas atkreipia dėmesį, kad skirtumai egzistuoja net tarp šalies regionų – ekonomiškai aktyvių ir neaktyvių savivaldybių. Štai, vienose savivaldybėse gyventojui tiesioginių užsienio investicijų tenka po kelis tūkstančius eurų, kitose – vos keli eurai. Ir tai – iki 2015 m. sukauptos investicijos! Vadinasi, yra savivaldybių, kurioms sunku pritraukti bent vieną investuotoją.
Susiklostė situacija, kuomet ekonomiškai aktyvios savivaldybės pritraukia vis daugiau investicijų, o pasyvesnės stovi vietoje. Šios zuikio ir vėžlio lenktynės prisideda prie skaudžios investicijų atskirties tarp šalies regionų.
Bet ar įmanoma pritraukti investicijų į periferiją? Juk nebūnant didžiuoju miestu ar šalia jo, patraukti investuotojo dėmesį sunku. Visgi, praktika rodo, kad įmanoma. Šalies pakraštyje esančioje Tauragėje veikia išvystytas industrinis parkas, į kurį keliasi vis daugiau vietinių ir užsienio įmonių. Šalia – ekonomiškai stagnuojantys Pagėgiai. Čia investicijų nedaug: tiesioginių užsienių investicijų mažėja ir pernai jos siekė vos 10 eurų gyventojui, kai mažosiose savivaldybėse gyventojui vidutiniškai teko virš tūkstančio eurų. Atitinkamai, Pagėgiuose egzistuoja skaudi nedarbo problema, beveik pusė bedarbių nerado darbo metus ar ilgiau, net 8 proc. žmonių gyvena iš socialinių pašalpų.
Geografiškai greta esančių zuikio-vėžlio pavyzdžių yra ir daugiau. Utenoje 2015 m. vienam gyventojui teko net virš 4000 eurų tiesioginių užsienio investicijų, o šalia esančiuose Zarasuose investicijų iš užsienio kiekis gyventojui nesiekė nė 100 eurų. Švenčionyse jau kurį laiką veikia stambus užsienio investuotojas, sukūręs pusantro tūkstančio darbo vietų. Bet kaimyninė Ignalina kenčia nuo didžiausio nedarbo šalyje.
Liūdna, bet savivaldybių, į kurias neužsuka užsienio investuotojai yra ne viena. 2015 m. gyventojui tenkanti sukauptų tiesioginių užsienio investicijų suma 100 eurų nesiekė Joniškio r., Jurbarko r., Kelmės r., Lazdijų r., Šalčininkų r., Šilalės r., Širvintų r., Telšių r., Varėnos r., Vilkaviškio r. ir dar 5 savivaldybėse. Iš viso net ketvirtyje šalies savivaldybių.
Ko reikėtų imtis? Nepaisant to, kad už nemažą dalį verslo sąlygų atsakinga centrinė valdžia, savivaldybės turėtų konkuruoti kuriant palankesnes sąlygas. Dažnai investuotojai renkasi tarp savivaldybių, tad laimi ta, kurioje mažiau biurokratinių kliūčių, žemesni mokesčių tarifai, sklandūs teritorijų planavimo procesai, patogesnė infrastruktūra, labiau išsilavinusi darbo jėga.
Svarbi ir informacijos sklaida. Savivaldybių indekso tyrimas parodė, kad beveik trečdalio savivaldybių internetinėse svetainėse anglų kalba nebuvo pateikiama tokia investuotojui svarbi informacija kaip galiojantys mokesčiai, nuomojami/parduodami sklypai, objektai ir pan. Be to, pravartu administracijoje turėti darbuotojų, kurie specializuotųsi pritraukiant investicijas. Jie prireikus padėtų investuotojui susigaudyti tarp painių procesų, dokumentų ir reikalavimų. Kai kurios savivaldybės jau turi tokių specialistų.
Ekonomiškai stagnuojančios savivaldybės turėtų dėti pastangas konkuruojant dėl investuotojų ir pasitikėti savo jėgomis. Nereikia nurašyti nesėkmių ant geografinės padėties ar kitų aplinkybių. Kryptingas darbas gali padėti net ir vėžliui prisivyti zuikį.