Tai yra bendra visų trijų Baltijos šalių problema. Trūksta draudikų priežiūros iš valstybinių institucijų pusės, nes draudikai dažniausiai turi stiprų užnugarį, o draudėjai nieko panašaus neturi.
Nuo tada, kai pradėjau iniciatyvą „(NE)apdraustas“, esu gavusi daugybę skundų iš visų Baltijos šalių, taip pat ir iš Lietuvos.
Tipiškiausios draudikų atsisakymų schemos yra: dviprasmiškai suformuluoti draudimo sutarties sąlygas, išimtis, kurių atvejais kompensacijos neišmokamos, reikia skaityti „tarp eilučių“ ir, jei yra iškelta baudžiamoji byla nors vienam, su įvykiu susijusiam asmeniui, net jei tas asmuo nėra draudėjas, kompensaciją išmokėti atsisakoma iki šios baudžiamosios bylos pabaigos.
Vartotojų skundai liudija, kad, kaip įprasta, draudikų atsisakymų priežastis formuluojama nieko nesakančiais žodžiais „ne draudiminis įvykis“, kurie jau savaime nėra logiški.
Draudimo sutartį pasirašo tiek draudikas, tiek draudėjas, todėl negali būti tokios situacijos, kai draudimo sutartį galima interpretuoti taip, kaip tai palankiau draudimo bendrovėms. Jei yra klaidingai suprantamų sutarties formuluočių, kenčia visi: tiek mažo, tiek didelio poliso turėtojai. Taip pat tai pridaro papildomo darbo teismams.
Daugybę skundų apie draudikus galima perskaityti internete – pradedant skambiais būdvardžiais ir baigiant užuominomis apie draudikų finansines galimybes išmokėti išmoką.
Pastaruoju metu stambiausias viešai žinomas pavyzdys neišmokėtų kompensacijų srityje yra Lietuvos „Ergo“ delsimas išmokėti kompensaciją įmonei „Maxima“, taip pat ir Latvijos „Ergo“ neskubėjimas išmokėti kompensacijas Latvijos nukentėjusiesiems po Zolitudės tragedijos (Rygoje, 2013 metais).
Nuo Zolitudės tragedijos Latvijoje praėjo daugiau nei 3 metai, o situacija su draudimo kompensacijomis iki šiol nėra aiški. Tačiau tai yra tik (kompensacijų požiūriu) stambiausi pavyzdžiai. Tokia pati situacija yra ir privačių asmenų draudimo atveju.
Kaip liudija straipsniai Vakarų šalių spaudoje (pavyzdžiui, „Reuters“, „Bloomberg“), „Ergo“ motininei įmonei Vokietijoje pastaraisiais metais klojosi nelengvai – kompanija buvo priversta imtis drastiškų išlaidų sumažinimo priemonių ir įvesti struktūrinių pokyčių, sumažindama net darbuotojų skaičių.
Situacija, kai draudimo kompensacijų išmokos mūsų regione „šlubuoja“, o motininės kompanijos įmonių pelnas būtent Baltijos šalyse auga, verčia užduoti klausimą – ar kartais draudikų nuostoliai kituose pasaulio regionuose nėra kompensuojami mūsų, Baltijos šalių, sąskaita?
Mano nuomone, valstybinės institucijos turėtų atkreipti dėmesį į tokias situacijas – taip pat ir prevenciniais tikslais – kad būtų užtikrintas Baltijos šalių finansinis stabilumas.
Jei lyginame draudimo bendrovių finansinėse ataskaitose minimus rodiklius apie neišmokėtas arba delsiamas išmokėti sumas, tai matome, kad draudimo bendrovės laikosi vienos taktikos: vilkina kompensacijų išmokėjimą tol, kol vartotojui nelieka nieko kito, tik kreiptis į teismą.
Dėl to draudėjui iš draudimo maža naudos, nes kompensaciją gauna po kelerių metų bylinėjimosi, o draudimo bendrovės einamųjų metų finansiniai rezultatai rodo pelną, dėl kurio klaidinamos valstybinės finansų rinką prižiūrinčios institucijos.
Viena vertus, tai yra vartotojų teisių pažeidimas. Kita vertus – potenciali grėsmė valstybės finansiniam stabilumui.
Kartu su Baltijos šalių finansų ir kapitalo rinkos priežiūros institucijomis reikėtų atkreipti dėmesį į vartotojų skunduose minimus faktus, įskaitant skelbiamus interneto svetainėse, nes jie yra tarsi indikatoriai, kad su konkrečia sritimi kažkas yra negerai, nors oficialios draudimo bendrovių ataskaitos yra puikios.
Tik visapusiškai įvertinus draudėjų nuomonę apie konkretaus finansų ir kapitalo rinkos dalyvio suteiktų paslaugų kokybę ir įtraukiant tai kaip privalomą punktą į valstybės finansų ir kapitalo rinką prižiūrinčių institucijų sudaromą draudimo bendrovių kasmetinį įvertinimą, būtų įvykdyta šių valstybinių institucijų misija – užtikrinti stabilumą finansų ir kapitalo rinkoje draudimo srityje, ir užkirsti kelią tokiai krizei, kokia buvo įvykusi bankų sektoriuje.