Bet Lietuvos antstolių rūmų paskelbta statistika, teigianti, kad kas trečias darbingo amžiaus 16–62 metų gyventojas turi skolų, kurios jau yra išieškomos priverstinai, verčia sunerimti. Be to, iš jų apie 90 tūkst. nepilnamečiai, o tai apskritai sunkiai suvokiama – kokiu būdu mokykloje besimokantys jaunuoliai sugebėjo prisiimti nepakeliamų finansinių įsipareigojimų?
Greičiausiai apie tai nežino netgi jų tėvai, o patirties priimti racionalius sprendimus ir elementaraus finansinio raštingumo trūkumas gal priversti jaunuolius visą likusį gyvenimą dairytis per petį – ar neatsiveja kreditoriai. Kokį gyvenimą Lietuvoje, kokią ateitį, perspektyvą toks jaunas žmogus mato?
Taigi, jeigu antstolių statistika patikima, kas trečias darbingo amžiaus žmogus Lietuvoje bando pabėgti nuo savo įsipareigojimų. Kaip ir kur?
Emigracijos priežastis
Tiesa ta, kad daugelis žmonių iš Lietuvos išvyksta ne šiaip tam, kad užsidirbtų daugiau pinigų. Tų didesnių pinigų jiems dažniausiai reikia padengti finansiniams įsipareigojimams – skoloms, kurių, dirbdami normalų darbą už normalų atlyginimą Lietuvoje, jie nepajėgtų užsidirbti.
Ir nors kreditoriai turi būdų ir galimybių, kaip pasiekti skolininką Europos Sąjungos šalyse, vis dėlto tas procesas yra gana brangus ir sudėtingas. Taigi, emigrantas turi galimybę ne tik sutaupyti pinigų skoloms padengti, bet ir pasinaudoti „minutės pertraukėle“, kai antstoliai nekvėpuoja į nugarą.
Tiesus kelias į šešėlį
Kaip pastebi antstoliai, didelė dalis skolas mokėti vengiančių žmonių prisidengia socialinėmis lengvatomis ir dažnai yra socialinių išmokų gavėjai, o iš šių pajamų skolos negali būti išieškomos.
Bet problema čia netgi gilesnė. Tai yra darbingo amžiaus žmonės ir dažniausiai ne bedarbiai. Tačiau dauguma jų ne tik nelabai gali sau leisti, bet ir nenori dirbti oficialiai, nes tuomet bent dalį pajamų tektų atiduoti antstoliui. Verčiau gauti socialines išmokas, kurių kreditoriai negali liesti. Šios išmokos tampa dažno skolininko legalia priedanga.
Niekas apie tai garsiai nešneka, bet būtent tai yra viena priežasčių, kodėl niekaip nepajėgiame sumažinti šešėlio. Ne tiek verslo įmonės, bet patys darbuotojai, turintys bėdų dėl skolų, yra suinteresuoti gauti šešėlinių pajamų, kurių neatimtų antstoliai. Taip palaikoma vokelių kultūra.
Beje, nemaža dalis skolininkų yra verslūs žmonės, kuriems nesėkmė, labiausiai per 2008 metų ekonominę krizę, užveržė kilpą ant kaklo. Tad šiandien jie neabejotinai randa būdų imtis verslo ir gauti pajamų, tačiau kokia tikimybė, kad jie deklaruoja visas pajamas ir skaidriai moka mokesčius?
Skolininkams reikia padėti
Politikai nuolat deklaruoja tikslus apie emigracijos suvaldymą, kovą su šešėliu ir atskirties mažinimą. Vis dėlto, daugelį žmonių iš mūsų šalies ir iš mūsų ekonomikos išgena ne šiaip noras gyventi geriau ir gauti daugiau pinigų, o tiesiog baimė. Skolos, persekiojimo baimė, susidorojimo, ne tiek fizinio, kiek finansinio, baimė, baimė pažvelgti artimiesiems į akis ir pripažinti liūdną tiesą.
Ką galime šiems žmonėms pasiūlyti? Kovoti reikia su skurdo, emigracijos, šešėlio priežastimis, o ne pasekmėmis. Išsiaiškinkime, kokiu būdu kas septintas skolininkas yra nepilnametis – ar užtikriname jų prisiimamų finansinių įsipareigojimų, pavyzdžiui, smulkiųjų kreditų, išperkamosios nuomos bendrovėms, kontrolę?
Suteikime galimybę smulkiems verslininkams, nukentėjusiems dar per 2008 metų krizę, atsitiesti, juk neretai didžiausi kreditoriai yra „SoDra“ ir valstybinė mokesčių inspekcija. Dabar procesas priešingas. Antai siūloma neišduoti vairuotojo pažymėjimo, jeigu žmogus yra pradelsęs sumokėti administracines baudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tačiau pradelsti įsipareigojimai paprastai reiškia, jog žmogus nebemato galimybės ir prasmės skolų mokėti, administracinių baudų taip pat.
Ir galiausiai norisi paklausti, kodėl Lietuvoje fizinių asmenų bankrotų per trejus metus įvykdyta tik kiek daugiau nei 1000, o daugiau mūsų tautiečių yra bankrutavę už Lietuvos ribų. Reikėtų pasvarstyti, ar sąlygos fiziniams asmenims bankrutuoti Lietuvoje nėra per griežtos.
Mūsų visų interesas, kad tie 700 tūkst. pradelstų įsipareigojimų turinčių mūsų piliečių neliktų užribyje, nebėgtų į užsienį ar į šešėlį, o grįžtų į pilnavertį visuomenės gyvenimą, nesaistomą baimių, ir kartu prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos augimo mokesčiais ir skaidria darbo jėga.