Prieš imantis konkrečių veiksmų, pirmiausia naujai valdžiai rekomenduotume atkreipti dėmesį į sveikatos priežiūros sistemos finansavimą Lietuvoje, kuris turi tiesioginės įtakos mūsų šalies pacientams.
Lyginant su kitomis Europos Sąjungos (ES) šalimis, Lietuvoje sveikatos apsaugos valstybinis finansavimas yra vienas mažiausių ir siekia vos 4,29 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Mažiau už Lietuvą sveikatos apsaugai skiria Bulgarija (4,22 proc.) ir Rumunija (4,06 proc.), o EBPO šalių vidurkis, nuo kurio atsiliekame jau ilgus metus, yra trečdaliu didesnis ir siekia net 6,6 proc. BVP dydžio.
Dėl nepakankamai iki šiol skirto valstybės finansavimo sveikatos apsaugos sistemai, Lietuvos pacientai buvo priversti patys mokėti už sveikatos paslaugas, vaistus ir medicinos priemones. Jų lėšos papildomai sudarė apie 2,17 proc. nuo BVP. Jeigu skaičiuoti ir pacientų priemokas, tai EBPO vidurkis, yra dar didesnis ir pernai siekė 8,8 proc. šalių BVP.
Nors kitų metų PSDF biudžete numatyta 2,4 mlrd. eurų – ir tai yra beveik 65 mln. eurų daugiau nei šiemet, tai toli gražu nepadengia paskaičiuoto poreikio – jau dabar žinome, kad biudžeto asignavimų suma planuojama su beveik 100 mln. eurų trūkumu. Jeigu lygintis su EBPO šaliu vidurkiu, tai trūkstama dalis sudaro apie 1 mlrd. eurų.
Kas mus atvedė iki tokios situacijos?
Finansuojant sveikatos apsaugą visuomenės poreikiai buvo tarsi primiršti, todėl ir atsidūrėme tokioje situacijoje. Nebuvo įvertinti kertiniai PSDF sudarymo ir naudojimo principai, mokestinė bazė ar atliktas palyginimas su kitų ES šalių patirtimi, taip pat nebuvo išgirsta šios srities ekspertų bei plačiosios visuomenės nuomonė.
Iki šiol, diskutuojant apie sveikatos apsaugos finansavimą, buvo daug kalbama apie neefektyvų sveikatos priežiūrai skirtų lėšų naudojimą, per dideles vaistų kainas ar „neišnaudotus vidinius rezervus“. Tačiau per paskutinius metus pasigendame kokybiškos ir nepriklausomos analizės šioje srityje, kuri padėtų objektyviai įvertinti, kokios yra efektyvesnio resursų naudojimo galimybės ir kokio dydžio sutaupyta lėšų suma galėtų būti nukreipta visuomenės sveikatos poreikių tenkinimui. Taip pat, dar neteko girdėti, kad Lietuvoje į sveikatos apsaugai skiriamas lėšas būtų žiūrima ne kaip į išlaidas, o kaip į investicijas, kurios atkuria žmonių darbingumą ir socialinę gerovę.
Taip pat pasigendama ir griežtesnio požiūrio į galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius sveikatos apsaugai skirtų finansų valdymą. Neretai priimant sprendimus buvo kliaunamasi ir jų interpretacijomis. Arba, pasinaudojant institucine įtaka, formuojama išskirtinai tai institucijai palanki teisinė aplinka.
Pavyzdžiui, Vaistų politikos gairių nuostatos numato, kad augant PSDF biudžetui, išlaidų vaistams dalis turi didėti ne mažesniu procentu nei didėja bendras PSDF biudžetas. Tačiau svarstant 2020 metų biudžetą šios nuostatos neliko. Lyginant su 2019 metais buvo planuojamas pajamų augimas 11,9 proc., bendrų išlaidų augimas 7,6 proc., o išlaidų vaistų kompensavimui augimas – tik 2,9 proc.
Kitas pavyzdys dėl privalomojo sveikatos draudimo (PSD) įmokų. Iki 2003 m. valstybės mokamų PSD įmokų dydį už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis (pensininkus, vaikus, moksleivius, bedarbius ir t. t.) iš esmės, savo nuožiūra, nustatydavo Finansų ministerija. Tokiu būdu valstybės mokamos įmokos buvo net kelis kartus mažesnės, nei gyventojų ar darbdavių mokamos įmokos. Valstybės solidarumas, mokant pagal vienodus, sąžiningus principus, nustatytas įmokas būtų daugiau nei sveikintinas.
Nuo ko turėtume pradėti?
Sveikatos sistemos pagrindinis tikslas yra Lietuvos pacientų gerovė, todėl tikimės, kad pradedant darbus, tarp naujosios valdžios prioritetų atsiras ir PSDF biudžeto planavimo klausimas, kuriam ypač reikalingas profesionalus požiūris. Turime biudžeto sudarymą reglamentuojančius teisės aktus ir valstybės politiką apibrėžiančius strateginius dokumentus, todėl svarbu, kad jais būtų vadovaujamasi. Tikime, kad naujos valdžios pažadas peržiūrėti biudžetą tam turės teigiamos įtakos ir PSDF biudžetui.
Kitas žingsnis, kuris labai reikalingas mūsų visuomenei – užtikrinti, kad iš Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo kylanti prievolė draudėjams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas būtų įgyvendinama laikantis teisingumo ir lygiateisiškumo principų, nepriklausomai nuo to, ar draudėjas yra valstybė, ar pats asmuo.
Tikimės, kad naujoji valdžia nedels priimdama sprendimus, kad valstybės biudžeto įmokos būtų apskaičiuojamos vadovaujantis tokiais pačiais principais, kaip ir savarankiškai įmokas mokantiems asmenims. Atitinkamai reikėtų padidinti 2021 m. PSDF biudžeto projekto įplaukų dalyje numatytą valstybės biudžeto įmokų už apdraustuosius, draudžiamus valstybės lėšomis, sumą nuo 700,3 mln. eurų iki 810 mln. eurų.
Iš naujosios valdžios tikimės iniciatyvos iš esmės spręsti sveikatos apsaugos sistemos finansavimo klausimus. O be jau išvardintų sprendimų, taip pat rekomenduotume atlikti nepriklausomą tyrimą, kuris leistų įvertinti finansinių išteklių efektyvesnio naudojimo galimybes.
Taip pat būtų naudinga įvertinti kitų ES šalių praktiką, pasiekimus ir trūkumus, reglamentuojant ir įgyvendinant sveikatos sistemos priežiūros finansavimą. Progresyviai valstybei tikrai nedera būti Europos sąrašo apačioje, turime pasiekti bent EBPO šalių vidurkį.
Ir esminis dalykas – nuolatinis konstruktyvus dialogas tarp suinteresuotų šalių. Svarbu inicijuoti diskusiją įtraukiant ekonomikos, sveikatos sektoriaus specialistus bei plačiąją visuomenę ir kartu siekti geriau tenkinti visuomenės poreikius sveikatos priežiūros srityje. Tik girdėdami vieni kitus, priimdami argumentais grįstus sprendimus, galime turėti efektyviai veikiančią ir pacientų poreikius galinčią atliepti sveikatos sistemą.