Pasirodė pranešimų, kad Europos Komisija rengia planus iki 2040 metų sumažinti rūkančiųjų skaičių ES šalyse iki 5 proc. Toks procentas rūkančiųjų yra Švedijoje, tačiau apie 15 proc. šios šalies gyventojų vartoja kramtomąjį tabaką, kuris Europos Sąjungoje yra uždraustas. Tačiau Švedija išlaikė šį produktą, nes stodama į ES išsiderėjo išimtį. Mokestis kramtomajam tabakui Švedijoje keturis kartus mažesnis nei įprastam, o kitos nedegančios tabako alternatyvos apmokestinamos ženkliai mažiau nei cigaretės. Būtent Švedijoje mirštamumas nuo rūkymo sukeliamų ligų yra vienas iš mažiausių visoje Europoje.
Lietuvoje apie sveikatos žalai mažinimą per mokestinius instrumentus net nekalbama. Netgi galima būtų teigti priešingai — mokesčių administratorius įtariai vertina bet kokių alternatyvių produktų galimą atsiradimą rinkoje ir bent kol kas nedaro jokių išimčių akcizų srityje įprastų rūkalų pakaitalams. Akcizų objektu Lietuvoje laikomas apdorotas tabakas, neapdorotas tabakas, kaitinamojo tabako produktai, elektroninių cigarečių skystis. Maža to, nuostatos netaikomos tik produktams, kuriuose nėra tabako tik tuo atveju, jeigu jie skirti medicinos reikmėms. Vadinasi, net ir tuomet, kai produkte nėra tabako, tačiau jis neskirtas medicininiam vartojimui, o skirtas, pvz., rūkymui, jis vis tiek tampa akcizo objektu.
Bet štai kitas pavyzdys iš Šiaurės šalių, iš kurio galėtume pasimokyti. Norvegija tapo pirmąja pasaulyje šalimi, kur elektrinių automobilių pardavimai jau viršijo įprastų automobilių pardavimus. Beje, Norvegija yra antra pagal dydį „Tesla“ automobilių pardavimo rinka pasaulyje. Tai Norvegijos mokestinės politikos rezultatas: šioje šalyje elektromobiliams buvo panaikinti muito mokesčiai, kelių mokesčiai bei suteiktas nemokamas parkavimas miestuose.
Tuo tarpu Lietuvos taikyta parama, atsisakant seno taršaus automobilio ir įsigyjant elektromobilį, rezultato nedavė. Ką darome ne taip?
Nėra vientisos sistemos
Mokesčių, susijusių su ekologine ekonomika, bendrine prasme galima būtų išskirti dvi grupes. Tai gamtos išteklių suvartojimą lėtinantys, sureguliuojantys mokesčiai ir gamtos taršą mažinantys mokesčiai.
Šie mokesčiai gali turėti skatinamąjį poveikį, kai asmuo skatinamas rinktis vienokį ar kitokį elgesio modelį ir už tai gauna skatinimą, pvz., mažesnio mokesčio tarifo ar atleidimo nuo rinkliavos forma. Taip pat šie mokesčiai gali būti ir represiniai, baudžiamieji, pvz., kuo daugiau teršiama aplinka dėl vienokio ar kitokio elgesio, tuo sumokama didesnė mokesčio suma.
Taikomos kompleksiškai, abi šios mokesčių grupės tarnauja kaip fiskalinis instrumentas, padedantis gamtos išsaugojimui, klimato kaitos (pri)stabdymui, aplinkosaugai ir t. t.
Deja, Lietuvoje šis klausimas kol kas mažai išplėtotas, priemonės pavienės ir nesudaro vientisos sistemos, o pretenduojančių į ekologinio apmokestinimo sampratą mokesčių – vos vienas kitas.
Baudžia už taršą, bet neskatina mažinti žalą
Dar 1999 m. gegužės 13 d. buvo priimtas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas (išdėstytas nauja redakcija 2020 m. birželio 25 d., kuri įsigaliojo nuo šių metų pradžios), kurio paskirtis – ekonominėmis priemonėmis siekti mažinti aplinkos teršimą, riboti aplinką teršiančių medžiagų gamybą ir pardavimą, skatinti naudoti naujas, aplinką tausojančias technologijas, remti tvarią ekonomikos plėtrą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, skatinti gaminių daugkartinį naudojimą, užtikrinti, kad nebūtų viršyti nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai, taip pat sudaryti sąlygas iš mokesčio už aplinkos teršimą kaupti lėšas aplinkos apsaugos priemonėms įgyvendinti.
Šis įstatymas nustato mokestį už aplinkos teršimą iš stacionariųjų ir mobiliųjų taršos šaltinių, už aplinkos teršimą gaminių bei pakuočių atliekomis, už aplinkos teršimą sąvartyne šalinamomis atliekomis. Pats įstatymas orientuotas į ekonominę veiklą vykdančių ir iš to naudą gaunančių subjektų apmokestinimą. Minėtame teisės akte numatyta išimtis asmenims, dalyvaujantiems užstato sistemoje ar per organizacijas tvarkantiems gaminių ir pakuotės atliekas ir vykdantiems Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis. Tokie asmenys teršimo mokesčio už teršimą pakuočių atliekomis nemoka.
Iš to, kas nurodyta, darytina vienareikšmiška išvada, kad tai ne skatinamojo, o baudžiamojo poveikio fiskalinė priemonė: subjektas, teršiantis aplinką, priklausomai nuo teršimo pobūdžio ir masto, turi mokėti atitinkamo dydžio mokesčius įstatyme nustatyta tvarka.
Lygiai taip pat baudžiamasis yra ir motorinių transporto priemonių registracijos mokestis, kurį reglamentuoja 2019 m. gruodžio 17 d. priimtas Lietuvos Respublikos motorinių transporto priemonių registracijos mokesčio įstatymas, įsigaliojęs 2020 m. liepos 1 d. Mokestį moka motorinės transporto priemonės valdytojas, atliekantis jos registraciją Kelių transporto priemonių registre.
Nuo pat pastarojo teisės akto priėmimo dienos šis mokestis vertintas skeptiškai, kaip neva neskatinantis rinktis ekologiškesnių transporto priemonių, kadangi siejamas su transporto priemonės įregistravimu, o ne mokestinėmis išlygomis renkantis mažiau taršią motorinę transporto priemonę. Iš esmės tai yra automobilių taršos mokestis. Priklausomai nuo transporto priemonės CO2 emisijos ir degalų tipo, mokestis, remiantis atitinkamo įstatymo 1 priedu, gali svyruoti nuo 13,5 Eur iki 540 Eur. Šis mokestis taikomas visiems automobiliams, kurių CO2 emisija viršija 130 g/km.
Aplinkos ministerija jau nurodė ketinanti keisti taršių automobilių apmokestinimo tvarką ir principus, kurie efektyviau padėtų mažinti aplinkos taršą.
Apskritai Lietuvoje yra tik pavienės lengvatos, kurias galima būtų kraštutiniu atveju priskirti ekologinių mokesčių sąvokai, kai asmuo, raginamas rinktis palankesnį aplinkai energijos gavybos būdą. Pavyzdžiui, jei žemės ūkio bendrovės daugiau kaip 50 proc. pajamų per mokestinį laikotarpį sudaro pajamos iš žemės ūkio veiklos ir vėjo jėgainės naudojamos pajamoms iš žemės ūkio veiklos uždirbti, nekilnojamojo turto mokesčio mokėti nereikia.
Energijos gamyba iš atsinaujinančių išteklių — sėkmės istorija?
Kiek geresnė padėtis Lietuvoje su saulės jėgainėmis ir iš jų gaunama energija. Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA) yra pasirašiusi sutartį su priemonės įgyvendinimą administruojančia Lietuvos verslo paramos agentūra (LVPA). Tokiu būdu siekiama padidinti vietinės elektros energijos, pagamintos iš atsinaujinančių išteklių, gamybos pajėgumus ir naudojimą, paskatinti mažos − iki 10 kW galios tokią energiją naudojančių technologijų, skirtų elektros energijos gamybai namų ūkių reikmėms, įrengimą.
Šiais metais priemonės „Saulės elektrinių įrengimas namų ūkiuose“ įgyvendinimui skirta dar 9 mln. Eur ES lėšų.
Kaip skelbiama APVA interneto puslapyje, finansavimo gavėjas yra fizinis asmuo, nuosavybės teise valdantis Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotą gyvenamosios paskirties pastatą (butą) arba sodo namą, į kurį bus nukreipiama elektra, pagaminta atsinaujinančių išteklių energiją naudojančiomis technologijomis, skirtomis elektros energijos gamybai namų ūkio reikmėms.
Elektrinę galima įrengti fizinio asmens bet kokiais teisėtais pagrindais valdomame žemės sklype arba pastate. Tokių sklypų ar pastatų valdymo juridinis faktas taip pat turi būti įregistruotas Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Nuomos ar panaudos sutartis turi galioti ne mažiau kaip 6 m. nuo projekto registracijos formos pateikimo APVA dienos. Elektrinės įrengimo objektas gali būti vartojimo vietoje, geografiškai nutolusiuose nuo elektros energijos vartojimo vietose arba elektros energijos vartojimo vietoje daugiabučiame pastate ar jo teritorijoje. Iki šiol namų ūkių saulės elektrinėms įrengti skirta apie 12 mln. Eur ES investicijų. Subsidijomis pasinaudojo daugiau kaip 5000 namų ūkių.