O miško savininkai išgyvena kitą dramą. Rodos, viskas tas pat - metai bėga, miškai želia, runkeliai žaliuoja. Tik mėgaukis gyvenimu. Bet ne, užsimanė Aplinkos ministerija surengti viešą sadizmo seansą: nusavinti miško valdas. Negirdėjot? Netikit, kad taip gali būti dvidešimt pirmame amžiuje? Pasitikrinkit.
Praėjusių metų lapkričio mėnesio pabaigoje atsirado naujų saugomų teritorijų ūkiniuose miškuose. Tiek privačiuose, tiek valstybiniuose. Ne saugomų rūšių staiga per naktį atsirado ar buveinių per vasarą priviso. Ne, jos anksčiau jau buvo rastos, aprašytos, ir saugomos. Bet ėmė ir paaiškėjo, kad per dešimt metų europinių pinigų kartografuojant europinės svarbos buveines buvo išleista milijonai, o darbų kokybė – krenkšt, ptfu. Tai netruko pastebėti akyli Europos Komisijos biurokratai. Ir gerai, kad pastebėjo, nes vietiniai nenori pastebi.
Taigi, ėmėsi vietiniai „taisyti“ klaidas, bet ne tai, kad peržiūrėti laukuose, palaukėse ir miškuose ar tikrai gamtos vertybės: rūšys ir buveinės tinkamai rastos ir aprašytos. Taip tektų pripažinti, kad „norėjo, kaip geriau, o gavosi, kaip visada“. Nesivargino mūsiškiai, o tiesiog skaitmeniniuose miškotvarkos žemėlapiuose pribraižė dar papildomų keliasdešimt tūkstančių ha ieškoti, kur čia galima būtų plėsti siūlomą Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą.
Taip „geoportale“ ministerija su sau pavaldžiom institucijom ir metai iš metų prie ministerijos prisisiurbusių kelių neaiškios pakraipos eko-kioskelių pagalba „pripaišė“ patikslintus inventorizacijos duomenis. Neva, taip liepė Europos Komisija, neva tik dabar „rankos priėjo“, neva buvo pinigų, tai sugalvojom, kaip juos tinkamai išleist.
Greituoju būdu, lydekai paliepus, trečdalyje ūkinių miškų atsirado naujų saugomų teritorijų su buveinėmis. Kai kuriais atvejais yra tokių, kur apima visą miško sklypą pagal jo ribas. Kas išmano gamtą, supras, kad tokių dalykų gamotje nebūna, bet čia kita tema.
Taigi, einame prie svarbiausio - jei turite miškotvarkos projektą, ten valstybė dešimtmečiui yra patvirtinus ūkinę veiklą, tad jei dabar sumąstysite miške ką atlikti, Jums bus pasakyta, „soriuks“ čia buveinė, nieko negaliu padaryti. Čia tas pat, kaip įsigyti automobilį, nuvežti jį techninės apžiūros procedūrai, sumokėti valstybės nustatytą rinkliavą už paslaugą, gauti pažymėjimą, išduotą valstybės vardu, leidžiantį teisėtai naudoti automobilį ir pradėti džiaugtis vairavimo malonumu, o po kelių mėnesių sustabdžius „keliukui“ iš jo sužinoti, kad tavo brangiausioji mašina neturi teisės būti eismo dalyviu, nes keitėsi kelių eismo reglamentavimas. Ką, nežinojai, nevykeli? Kas, kad tavęs neinformavo, kaip reikalauja direktyvos, bendraeuropinė praktika. Taigi, per kelis mėnesius šimtai, jei ne tūkstančiai miško savininkų gavo dovaną – ženkliai nuvertėjusius miško sklypus, kuriuose nieko negali daryti. Tik saugoti gamtą, nes neva ten yra saugomos vertybės.
Mes sakom – saugoti gamtą privalu. Įsipareigojimai Europos Sąjungai nekvestionuojami. Kaip ir privalu tinkamai kompensuoti už gamtos saugojimą. Ir štai čia išlenda ministerijos veikėjai ir atgal smūgį: „Kompensacijų nemokėsim, nes nėra pinigų biudžete“. Gerai, sakom, paklausim, Finansų ministerijos, kaip ten iš tikrųjų. Gaunam atsakymą, jo biudžete galima numatyti tikslines lėšas už ūkinės veiklos ribojimus, bet reikia, kad tik tiesiogiai atsakingą už šį procesą institucija kreiptųsi. O ji nesikreipia. Taip biudžete išgaruoja lėšos dar net nespėjusios atsirasti. Nes yra, kas nesivargina kreiptis į kitą valstybės instituciją. Tingima ir pakovoti dėl valstybinių miškų, kad ši įmonė, administruojanti milžinišką turtą, gautų solidžias išmokas iš Europos Sąjungos už gamtos vertybių apsaugą. Geriau jau uždraust vykdyti veiklą ir gink Die, nieko neprašyti. Nes mes ir taip turtingi, sako jie.
Šaltas dušas po pirmo prievartavimo seanso aukai mažai pagelbėja. Dabar jau aiškėja, kad buveinės atrastos ne tose vietose, kur jos yra, bet tose vietovėse, kur nėra ir nėra buvę jokių gamtinių vertybių. O gal kada atsiras kokia saugoma rūšis pas jus? Būtina sudaryti tinkamas sąlygas, sako jie. Mes sakom, kad Buveinių direktyvoje nurodyta, kad tik moksliškai pagrįstų duomenų ir ilgamečių stebėjimų pagalba galima nustatyti buveines, bet jie mums pirštu smilkinį sukioja.
Menka paguoda, bet vis dėlto - toks gamtinis smurtas, panašu, išvešėjo ne tik Lietuvoje.
Švedijai didinant miškų ūkio ribojimų mastą tiek valstybei, tiek privatiems miškų savininkams priklausančiuose, bet saugomose teritorijose esančiuose miškuose, neapsikentę žemių savininkai kreipėsi į Konstitucinį teismą, kuris netruko išaiškinti, kad tenykščiai Aplinkos apsaugos ir Miškų įstatymai yra nesuderinti su Konstitucijos nuostatomis, saugančiomis privačią nuosavybę.
Švedai nustatė, kad net jeigu reglamentavimas taikytinas visuomeninės paskirties teritorijoms ar nacionalinės svarbos objektams, ūkinės veiklos apribojimai privačiuose miškuose galimi tik susitarus su savininkais arba sumokėjus jiems adekvačias kompensacijas. Toks pat principas įtvirtintas ir mūsų Konstitucijoje: nuosavybė yra neliečiama ir gali būti paimama tik teisingai atlyginus.
Jei Konstitucijos nuostatos per sunki tema, galėtų Aplinkos ministerija ne prievartauti draudimais, bet siūlyti sprendimus, kaip aiškiai reglamentuoti kompensacijų mokėjimą už nustatytus ribojimus ūkinei veiklai miškuose. Bet nesugeba, o gal nenori. Čia ne kioskelį valdyti, čia galvą sukti reikia. Prarandamas brangus laikas, neišnaudojama kitų šalių patirtis, nesivarginama siūlyti pritaikyti puikiai kitose šalyse veikiančius kompensavimo mechanizmus. Apie tai, kad ministerijai nerūpi nustatyti realią ribojimų žalą savininkams ar valdytojui, net nekalbėsiu.
Prieš metus buvo išpopuliarėjęs šūkis „Aš kaltinu“. Norėčiau jį kiek pakeisti ir pasakyti „Aš netikiu saugomų buveinių inventorizacija“. Laikas atlikti valstybinį auditą ir peržiūrėti, ar tikrai saugomos teritorijos yra tinkamai išskirtos. Juolab, kad Valstybės kontrolė per pastaruosius dvylika metų bent du kartus savo ataskaitose yra konstatavusi, kad saugomos teritorijos valdomos netinkamai, pinigai švaistomi, naudojami neskaidriai, nemokamos kompensacijos. Be kita ko į valstybės biudžetą nebuvo įtraukiami asignavimai ir pažeidžiamas pagrindinis principas – turto savininkas ar valdytojas kaip dera nėra informuojamas, kad negalės disponuoti turtu taip, kaip tai darė anksčiau.
Apgailėtina, kai mūsų visų pareiga saugoti gamtą yra įvelkama į nusikalstamą veiklos imitavimą ir atvirą panieką miškininkams, miško savininkams ir valdytojams.