Štai – vadinamieji „vaiko pinigai“. Seimas jau pritarė 30 eurų išmokai per mėnesį kiekvienam vaikui nuo gimimo dienos iki 18 metų (arba iki 21 metų, jeigu jis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą). Tai mokesčių mokėtojams kitąmet kainuos apie 200 mln. eurų – tris kartus daugiau nei šiemet (!), tačiau didžiausia problema net ne tame – kyla abejonių, ar visi šie pinigai naudojami tikslingai.
Jei „vaiko pinigais“ siekiama finansuoti vaiko poreikius, tuomet pasiturintiesiems tai neaktualu. Jei siekiame didinti gimstamumą, – reikėjo palikti galiojančią tvarką, pagal kurią auginantys vaikus mokėjo mažesnius mokesčius. Tuos, kurių pajamos per mažos, – remti tiesioginėmis išmokomis.
Maža to, valdantieji tikisi, kad „vaiko pinigai“ iki kadencijos pabaigos (per trejus metus) padidės nuo 30 iki 100 eurų, taigi ir lėšų poreikis išaugs mažiausiai tris kartus. Jei kitiems metams reikės 200 mln., tai po kelių metų išmokų didinimas pareikalaus jau 600 mln. – tiek pat, kiek skiriama visai sveikatos apsaugai. Kaip augančios išmokos visiems padės gerinti socialiai jautriausiųjų padėtį ir mažinti socialinę nelygybę – neaišku. Užtat vis daugiau pinigų bus skiriama tiems, kuriems paramos apskritai nereikia.
Regionų gelbėjimo politikoje taip pat atsirado netaiklios ir netgi diskriminuojančio pobūdžio paramos formų. Valdžia žada kompensuoti pradinę pirmo būsto paskolos įmoką tik įsikuriantiems regionuose. Tiesa, sprendžiant, ar skirti paramą, šeimos pajamos nebūtų vertinamos, tad valstybės pagalbą namui įsigyti galėtų gauti, pavyzdžiui, gerai uždirbanti programuotojų šeima, šiaip ar taip planavusi persikelti gyventi už didmiesčio.
Jau dabar galima numatyti, kokią įtampą ir neteisybės jausmą tai sukels visuomenėje. Kol didmiesčiuose aibei skurdesnių šeimų ši parama būtų reikalingesnė (didmiesčiuose būstas yra sunkiai įperkamas), valdžia drąsiai konstatuoja būtent to ir siekianti – bet kokia kaina atvilioti žmones į regionus.
Tik ar ne per brangiai sumokame? Kitąmet, nuo liepos mėnesio, pirmo įnašo kompensacijai bus skiriama 2 mln. eurų, o paramos gavėjų kasmet daugės. Jei pripažįstama, kad žmonės visgi migruoja dėl ekonominių, su atlyginimu susijusių priežasčių, kam eikvoti vis daugiau lėšų pasiturinčių žmonių nekilnojamojo turto įsigijimui? Juk mes patys už tai ir sumokame.
Netaiklios paramos kryptys tik plečiasi. Štai, Seime jau užregistruotas siūlymas, kad visi vaikai, besimokantys pagal ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programas, galėtų gauti nemokamą maitinimą. Paprastai nemokamas maitinimas – tai nepasiturinčių šeimų paramos forma. Jei jau galime susimesti nupirkti pietus visiems ikimokyklinukams ir pradinukams, kodėl nenupirkus pietų ir bendrojo lavinimo moksleiviams? Studentams? Geriausia, kad visų pietūs būtų nemokami, bet kaip žinome – tokių nebūna.
Realybėje ištekliai yra riboti. Vien šiam mokinių nemokamo maitinimo siūlymui kasmet reikėtų papildomai skirti net virš 26 mln. eurų. Vadinasi, reikės arba didinti mokesčius, arba kažkam sumažinti skirtas lėšas.
Netaiklios paramos reiškinį iliustruoja ir tyrimai. Pavyzdžiui, pernai „Spinter tyrimai“ atliktos reprezentatyvios gyventojų apklausos rezultatai rodo, kad penktadalis gyventojų turi draugų ar pažįstamų, kurie per pastaruosius metus gavo socialinę paramą, nors galėjo išsiversti be jos.
Šis valdžios netaiklumas mums visiems kainuoja, ir kainuoja nemažus pinigus bei nesprendžiamas problemas. Jei valstybės biudžetas ir pragyvenimo lygis būtų kelis kartus didesni, galbūt, netaikli parama nebūtų toks piktinantis dalykas. Tad gal remkime tuos, kuriems paramos labiausiai reikia, nes dabar nei vilkas bus sotus, nei avys sveikos.