Atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) užduotus klausimus, ESTT pateikė išaiškinimus dėl to, ar valstybės narės turi teisę riboti vidaus sandorių sudarymą viešuosiuose pirkimuose kitais nei ES teisėje įtvirtintais pagrindais.
Šio klausimo aktualumas Lietuvoje neginčytinas. Ilgą laiką Viešųjų pirkimų įstatyme (VPĮ) buvo įtvirtinti tik iš ES teisės kylantys vidaus sandorių vertinimo kriterijai (vadinamieji Teckal kriterijai). Jie buvo susiję tik su vidaus sandorį sudarančios įmonės „patikrinimu“, t. y. buvo tikrinama, kaip tokia įmonė yra valdoma ir kieno naudai vykdo esminę savo veiklos dalį.
Tačiau situacija pasikeitė 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajai VPĮ redakcijai, kuomet vidaus sandoriai pradėti riboti naujais pagrindais, apie kuriuos ES viešųjų pirkimų direktyvose neužsimenama. Įtvirtinus naujuosius ribojimo pagrindus, „tikrinama“ jau turėjo būti ne tik pati vidaus sandorį sudaranti įmonė, bet ir iš esmės visa rinka.
Vidaus sandorius leista sudaryti tik išimtiniais atvejais ir tik įsitikinus, kad perkant viešojo pirkimo būdu neįmanoma užtikrinti paslaugos teikimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo. Be to, kai kurioms perkančiosioms organizacijoms buvo apskritai uždrausta sudaryti vidaus sandorius.
Minėtoje byloje ESTT būtent ir nagrinėjo klausimus, susijusius su tokių papildomų – nacionalinių – vidaus sandorių ribojimo pagrindų (ne)galimumu. Taigi iš esmės sprendėsi šiuo metu Lietuvoje galiojančio reglamentavimo teisėtumo ir, atitinkamai, vidaus sandorių ateities klausimai.
Ar Teckal kriterijus atitinkantis vidaus sandoris yra per se teisėtas?
ESTT nuomone, ne. Šiuo klausimu pabrėžta, kad atitikimas Teckal kriterijams iš esmės parodo tik tai, jog vidaus sandoris nepatenka į ES viešųjų pirkimų direktyvų taikymo sritį. Tačiau net ir tokiu atveju valstybės narės ir perkančiosios organizacijos nėra atleidžiamos nuo pareigos laikytis bendrųjų iš ES sutarčių kylančių principų – vienodo požiūrio, nediskriminavimo, proporcingumo ir skaidrumo.
Jokių bendro pobūdžio išaiškinimų, kaip ši pareiga turėtų būti įgyvendinama praktikoje, ESTT, deja, nepateikė. Pasisakyta tik dėl to, ką šiuo klausimu turėtų įvertinti LAT, priimdamas sprendimą būtent UAB „Irgita“ byloje. ESTT nuomone, reikėtų vertinti, ar sudarydama vidaus sandorį perkančioji organizacija nepažeidė savo prievolių pagal anksčiau sudarytą sutartį su UAB „Irgita“, ar tinkamai laikytasi skaidrumo principo, taip pat ar vidaus sandoris savo esme nebuvo sutarties su UAB „Irgita“ esminis pakeitimas.
Ar galima riboti vidaus sandorius?
Taip, galima. Matyt, esminė ESTT žinutė – valstybės narės gali vidaus sandorius riboti griežčiau, nei tai numatyta ES viešųjų pirkimų direktyvose.
Pasisakydamas dėl ES direktyvose įtvirtintų vadinamųjų Teckal kriterijų, ESTT nurodė, kad jų vienintelis tikslas yra suteikti valstybėms narėms galimybę tam tikrų sandorių nepriskirti viešųjų pirkimų reglamentavimui. Tačiau tai niekaip neriboja valstybių laisvės nuspręsti, kaip tokie sandoriai turėtų būti sudaromi. ES direktyvų nuostatos, numatančios sąlygas vidaus sandoriams, negali būti aiškinamos kaip numatančios įpareigojimą sudaryti vidaus sandorius, kai tokios sąlygos yra tenkinamos. Taigi valstybės narės gali nustatyti papildomas, ES teisėje neįtvirtintas, vidaus sandorių sudarymo (ribojimo) sąlygas.
Kaip turėtų būti nustatyti vidaus sandorių ribojimai?
ESTT vertinimu, papildomos vidaus sandorių sudarymo sąlygos turi būti įtvirtintos „konkrečiose ir aiškiose pozityviosios viešųjų pirkimų teisės normose“. Šios normos turi būti „pakankamai prieinamos, o jų taikymas – numatomas“.
Viena vertus, toks išaiškinimas turi esminę reikšmę vidaus sandorių, sudarytų iki 2017 m. liepos 1 d. VPĮ pakeitimų, vertinimui. Kaip kreipimesi buvo nurodęs pats LAT, dar iki šių pakeitimų priėmimo Lietuvos teismai savo praktikoje vidaus sandorių teisėtumą pradėjo sieti su papildomais, iš Konkurencijos įstatymo kildinamais, vertybiniais reikalavimais, kurie nei VPĮ, nei ES teisėje nebuvo numatyti.
Kaip minėta, vidaus sandoris UAB „Irgitos“ byloje taip pat buvo sudarytas iki VPĮ pakeitimų. Todėl ESTT pabrėžė, kad priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje, LAT turi patikrinti, ar tokie teismų praktikos išaiškinimai buvo pakankamai suprantami ir tikslūs, taip pat ar buvo išviešinti taip, kad visi suinteresuoti asmenys galėtų būti laikomi tinkamai informuotais. Atitinkamai, tokią pareigą turi (turėjo) ir kiti teismai, kurių žinioje yra (buvo) bylos dėl iki naujos VPĮ redakcijos įsigaliojimo sudarytų vidaus sandorių atitikimo papildomiems, ES teisėje nenumatytiems kriterijams.
Antra vertus, ESTT išaiškinimai dėl to, kaip turėtų būti nustatomi papildomi ribojimai vidaus sandoriams, turi esminės reikšmės ir ateičiai. Iš esmės ESTT leidžia suprasti, kad nuo šiol nauji – nacionaliniai – vidaus sandorių ribojimai turėtų „susiformuoti“ ne teismų praktikoje, o būti įtvirtinti viešųjų pirkimų teisės aktuose.
Tokia yra ESTT pozicija dėl vidaus sandorių ribojimo. Žinant, kiek diskusijų iki šiol Lietuvoje kėlė šis klausimas, natūralu, kad bus tiek pritariančių ESTT išaiškinimams, tiek ir juos kritikuojančių. Tačiau viena yra neginčytina – ESTT sprendimas UAB „Irgita“ byloje neabejotinai suteikia daugiau aiškumo tiek nacionaliniam įstatymų leidėjui, tiek teismams, tiek ir tiekėjams bei perkančiosioms organizacijoms.