Pastaraisiais metais energetikos, o ypač – elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių šaltinių, temos yra vienos svarbiausių tiek atsakingų institucijų, tiek ir politikų darbotvarkėje. Tokiomis jos tapo prieš kelerius metus Seime patvirtinus Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją ir joje iškėlus tikslą iki 2050 metų iš atsinaujinančių šaltinių gaminti 100 proc. šaliai reikalingos elektros energijos.
Prognozuojama, kad jau po dešimtmečio vėjo jėgainių parkuose sausumoje ir jūroje bus pagaminama maždaug pusė Lietuvai reikalingos elektros energijos – maždaug 6,5 TWh. Likusią dalį ketinama pagaminti iš kitų atsinaujinančių energijos šaltinių arba importuoti.
Energetikos klausimus būsimoms darbotvarkėms numato ir didžioji dalis šių metų Seimo rinkimuose dalyvausiančių partijų. Juos kelia tiek šiuo metu Parlamente dirbantys ir mandatus išlaikyti besitikintys politikai, tiek ir dalis tų, kurie viliasi naujai pelnyti rinkėjų pasitikėjimą.
Peržiūrėjus partijų paruoštas programas, galima apibendrinti, jog kaip svarbiausius jos išskiria šiuos tikslus: mažinti šalies priklausomybę nuo elektros energijos importo ir iškastinio kuro naudojimą, didinti šalies energetinį saugumą ir vietinės elektros energijos gamybos apimtis, skatinti žaliąją energetiką ir žiedinę ekonomiką.
Siekiant efektyviai judėti šių tikslų link, rinkimus laimėjusiems politikams bus svarbu tiek laikytis minėtoje strategijoje bei Europos Sąjungos Žaliajame susitarime nubrėžtų krypčių, tiek ir atsižvelgti į energetikos sektoriaus aktualijas bei iššūkius.
Esminės rekomendacijos partijoms
Nuosekliai siekti tikslo pereiti prie 100 proc. elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių. Strategijoje užsibrėžta, kad jau 2030 metais Lietuvoje gaminama energija turi sudaryti 70 proc. bendrai suvartojamos galutinės elektros energijos. 45 proc. suvartojamos elektros ir 90 proc. šilumos energijos turės būti pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių.
Prognozuojama, kad siekiant šio tikslo jau 2030 metais vėjo jėgainių parkuose bus pagaminama virš 50 proc. Lietuvai reikalingos elektros energijos. Likusią dalį ketinama pagaminti iš kitų atsinaujinančių energijos šaltinių: iš saulės šviesos numatoma pagaminti 22 proc., iš biokuro – 16 proc., iš hidroenergijos – 8 proc., o 1 proc. iš biodujų. Iki 2050 metų jau visa reikalinga elektros energija turės būti pagaminama šalies viduje. 100 proc. elektros ir šilumos energijos turės būti gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių.
Laikytis tarptautinių įsipareigojimų dėl kovos su klimato kaita. Tarp aukščiausių prioritetų turėtų išlikti ir tarptautiniai įsipareigojimai dėl kovos su klimato kaita, įtvirtinti tiek Paryžiaus susitarime, tiek ir europiniame Žaliajame susitarime. Pastarasis pagrįstas Europos žaliuoju kursu pavadintu planu, kuriuo siekiama skatinti veiksmingą išteklių naudojimą pereinant prie švarios žiedinės ekonomikos, sumažinti taršą.
Europos Komisija nurodo, kad be kita ko tam svarbu investuoti į aplinką tausojančias technologijas ir remti pramonę, kad ši galėtų diegti inovacijas. Be to, dar pavasarį Europos valstybės buvo raginamos Žaliąjį susitarimą laikyti kertiniu regiono atsaku į koronaviruso sukeltus ekonominius sunkumus. Pavyzdį tam rodo ir Europos Komisija – Bendrijai nutarus rinkose pasiskolinti 750 mlrd. eurų pandemijos padariniams spręsti, net 30 proc. šios sumos numatoma surinkti išleidus žaliąsias obligacijas.
Toliau kurti palankią aplinką projektų vystymui regionuose. Atsinaujinančių išteklių, o ypač – vėjo, energetika reikšmingai investuoja ir prisideda kuriant darbo vietas atokesnėse savivaldybėse: Šilutės, Tauragės, Pagėgių, Šilalės, Mažeikių, Jurbarko, Naujosios Akmenės ir kt. Be to, prisideda kuriant ar išsaugant darbo vietas kitose srityse, tokiose kaip inžinerijos, metalo, plastiko pramonė ar kt. Bendros vėjo energetikos sektoriaus investicijos Lietuvoje iš viso siekia apie 1 mlrd. eurų.
Visgi, siekiant paskatinti tolimesnes atsinaujinančios energetikos kompanijų investicijas svarbu jas traktuoti kaip lygiavertes kitiems verslams, taip išvengiant dirbtinių kliūčių institucijose ir perteklinių administracinių reikalavimų.
Pavyzdžiui, pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymą, savivaldybių tarybos turi diskreciją taikyti skirtingų dydžių nekilnojamojo turto mokesčius – nuo 0,3 iki 3,0 proc. Maksimalų tarifą jos dažnai nustato būtent energijos iš atsinaujinančių išteklių – vėjo ir saulės – gamintojams. Nors praktikoje toks tarifas daugiau yra taikomas tik apleistam ir nenaudojamam turtui apmokestinti ir taip yra prilyginamas sankcijoms.
Skatinti operatorių investicijas į tinklus. Siekiant atsinaujinančios energetikos tikslų, šalies teritorijoje nuosekliai daugės vėjo elektrinių, o tai reiškia, kad galime susidurti su jų prijungimo į elektros perdavimo tinklą iššūkiais. Remiantis viešai skelbiamais duomenimis, šiuo metu į 110 kV tinklą galima pajungti apie 860 MW galios elektros generavimo įrenginių visoje Lietuvoje.
Įvertinus teritorijas, kuriose galima plėtoti, pavyzdžiui, vėjo parkus, į esamą tinklą sausumoje būti galima prijungti tik apie 500 MW elektrinių. Tačiau per artimiausią dešimtmetį numatomų įrengti elektrinių galia kartu sudėjus bus kone dvigubai didesnė – tokia situacija diktuoja investicijų į tinklus būtinybę.
Skatinti kitų sektorių elektrifikaciją ir inovacijas. Partijų programose minimas siekis mažinti iškastinio kuro naudojimą yra reikšmingai susijęs su įvairių ūkio sektorių elektrifikacija. Vienas ryškiausių pavyzdžių – transportas: nuo elektromobiliams skirtos infrastruktūros plėtros ir gyventojų skatinimo naudotis būtent tokiomis transporto priemonėmis iki elektra varomų traukinių. Taip pat svarbu ieškoti sprendimų elektros energijos naudojimui pramonėje vietoje deginamo kuro, skatinti šilumos siurblių naudojimą namų ūkiuose.