Europoje vėjo energetikos plėtra lėtesnė nei planuota
Praėjusiais metais Europoje veikiantys vėjo elektrinių parkai pagamino 16 proc. žemyne suvartotos elektros energijos. Remiantis asociacijos „WindEurope“ skaičiavimais, iš viso Europoje veikia 220 GW galios vėjo elektrinių parkų, o per 2020 metus pastatytų naujų parkų galia kartu sudėjus siekia 14,7 GW. Tai yra 6 proc. mažiau nei 2019 metais ir 19 proc. mažiau nei buvo planuojama prieš COVID-19 pandemiją. Žemyne yra statoma per mažai vėjo elektrinių, kad būtų galima pasiekti Europos Sąjungos (ES) klimato ir energetikos tikslų.
Per ateinančius penkerius metus ES numatoma kasmet instaliuoti 15 GW galios naujų elektrinių. Tačiau norint iki 2030 metų emisijas sumažinti 55 proc., reikėtų kasmet instaliuoti beveik dvigubai daugiau naujų jėgainių – maždaug 27 GW. Kaip vieną iš svarbiausių per lėtos vėjo energetikos plėtros priežasčių „WindEurope” įvardija komplikuotą leidimų išdavimą – taisyklės ir procedūros yra per sudėtingos, o ir pats leidimų gavimas trunka per ilgai. Su šiuo veiksniu susijusios rizikos ir išlaidos yra vienas iš elementų, atgrasančių statytojus nuo naujų projektų įgyvendinimo.
Šios Europoje vyraujančios tendencijos atsispindi ir Lietuvoje. Mūsų šalyje prieš kelerius metus patvirtinta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija, kurioje numatytas tikslas iki 2050 metų 100 proc. reikalingos elektros energijos gaminti iš atsinaujinančių šaltinių, o Vyriausybės programoje numatyta, kad jau iki 2025 metų šalyje bus instaliuota vėjo elektrinių, kurių bendra galia 1200 MW, t. y. dvigubai daugiau nei turime šiandien (540 MW). Tačiau išsikeltų tikslų įgyvendinimas stringa.
Įsibėgėjančių projektų sąrašas platus, tačiau ateitis – neaiški
Nauji vėjo elektrinių parkai planuojami ir vystomi daugiau nei dešimtyje Lietuvos savivaldybių: Pagėgių, Telšių rajono, Plungės rajono, Akmenės rajono, Anykščių rajono, Mažeikių rajono, Jurbarko rajono ir kitose. Bendra šių projektų galia kartu sudėjus viršija 800 MW. Tačiau statybos vyksta tik Telšių vėjo elektrinių parke, kurį vysto „E energijos” grupė kartu su projekto dalininke tapusia pasauline energetikos rinkos lydere „General Electric”. Įmonės pasirašė dvišalę elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį (Power Purchase Agreement – PPA) su elektros energijos gamybos ir prekybos bendrove „Enefit”. Tai pirmasis tokio dydžio projektas, vystomas komerciniais pagrindais Baltijos šalyse. Kiek dar tokių projektų išvysime šiuo metu priklauso tik nuo elektros rinkos sąlygų.
Iš principo, Vyriausybės programoje numatyti skaičiai atspindi suplanuotų projektų apimtis, tačiau ar visi jie bus įgyvendinti – dar labai neaišku. Šiuo metu projektų įgyvendinimas stringa dėl painių administracinių reikalavimų ir aiškių kriterijų trūkumo, kuomet kalbama, pavyzdžiui, apie teritorijų planavimą, poveikio aplinkai ar poveikio kraštovaizdžiui vertinimą ir kitus svarbius aspektus. Savivaldybėse vėjo energetikai taikomi maksimalūs nekilnojamojo turto mokesčiai, kurie paprastai būna taikomi tik apleistam ir nenaudojamam turtui, o už turbinų transportavimą Lietuvos keliais numatomi žymiai didesni mokesčiai nei kaimyninėse valstybėse.
Kitas svarbus klausimas – elektros tinklo pralaidumai. Vis mažėjant vietų, kuriose perdavimo tinklo operatorius „Litgrid” gali „priimti“ vėjo elektrinėse pagamintą energiją, išlieka neaiškūs operatoriaus ketinimai prisidėti prie tikslų įgyvendinimo, juolab, kad šiuo metu 100 proc. prijungimo prie tinklo ir dažnai tinklo atnaujinimo kaštų dengia investuotojai.
Nebeliko skatinimo priemonių
Be to, kaip numato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, apskaičiavus, kad gamintojų pagamintas ir planuojamas pagaminti metinis elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių kiekis sudaro daugiau nei 5 TWh, toliau statomose elektrinėse pagamintai elektros energijai nebebus taikomos skatinimo priemonės.
Atsižvelgiant į tai, buvo paskelbta, kad atšaukiamas atsinaujinančios energetikos aukcionų organizavimas, kuris turėjo būti visos švarios energetikos, o taip pat ir vėjo energetikos, plėtrą skatinantis elementas. Ši įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad nebelieka tokių priemonių, kaip elektros kainos priedas ar elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių persiuntimas pirmumo teise, parama eksperimentinėms vėjo elektrinėms bei kitų tam tikrų skatinimo priemonių. Be valstybės paramos, atsinaujinančios energetikos plėtra didele dalimi priklausys tik nuo to, kiek tokių projektų verslas įgyvendins komerciniais pagrindais rinkos sąlygomis. Kol kas sąlygos tam yra palankios tik didelėms, daug valstybinio ar privataus kapitalo turinčioms kompanijoms.
Norint pasiekti tikslus – būtini pakeitimai
Jeigu norime pasiekti Europos Žaliajame susitarime numatytus ES tikslus bei įgyvendinti mūsų šalyje priimtą Nacionalinę energetinės nepriklausomybės strategiją, svarbu skubiai peržiūrėti susiklosčiusią padėtį ir imtis neatidėliotinų veiksmų. Pradėti reikėtų nuo investicijų į tinklą skatinimo, kurios leistų priimti daugiau atsinaujinančios energijos. Būtina svarstyti ir kitas naujas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių skatinimo priemones, tokias kaip nauja aukcionų tvarka, paremta pajamų stabilizavimo mechanizmais, kurie yra taikomi kitose sėkmingai atsinaujinančių išteklių plėtrą vykdančiose Europos valstybėse.
Ne mažiau svarbus yra bendras valstybės institucijų palaikymas ir supratimas, kad atsinaujinanti energetika yra vienas svarbiausių elementų siekiant pristabdyti klimato kaitą, Europai tapti klimatui neutraliu žemynu, o Lietuvai – tai pagrindinė ir bene vienintelė priemonė tapti energetiškai nepriklausoma valstybe. Todėl labai svarbu instruktuoti ministerijoms pavaldžias institucijas dėl atsinaujinančių energijos išteklių projektų įgyvendinimo svarbos, kad jos būtų suinteresuotos kuo sklandesniu proceso vykdymu, mažinti administracinius barjerus, lengvinti leidimų išdavimo tvarką.