Eurostat skaičiai rodo, kad 2020 m., palyginti su 2019 m., įmonių darbuotojų, dažnai dirbančių iš namų dalis Lietuvoje padidėjo 3,2 proc. punktais – nuo 0,8 proc. 2019 m. iki 4 proc. Pagal šio rodiklio prieaugį 2019-2020 m. Lietuva užima tik 18 vietą visoje ES. Palyginimui – visoje ES įmonių darbuotojų, dažnai dirbančių iš namų dalis padidėjo 7,6 proc. punktais, t.y. 2,4 karto sparčiau nei visoje Lietuvoje. Beje, labiausiai šis rodiklis padidėjo Airijoje, Liuksemburge ir Suomijoje: atitinkamai +16 proc. punktai, +12,9 proc. punktai ir + 12,4 proc. punktai.
Įdomus ir kitas aspektas: net nepaisant Covid -19 pandemijos, pernai Lietuvoje tik 4 proc. įmonių darbuotojų dažnai dirbo iš namų. Tai yra labai mažas rezultatas atsižvelgiant į 2020 m. prasidėjusią Covid pandemiją. Pagal įmonių darbuotojų, dažnai dirbančių iš namų dalį, 2020 m. Lietuva užėmė tik 21 vietą visoje ES.
Prastą Lietuvos pasirodymą ir pagal darbuotojų, dažnai dirbančių iš namų faktinę dalį 2020 m., ir pagal darbuotojų, dažnai dirbančių iš namų, dalies padidėjimą 2019-2020 m., galėjo lemti keli svarbūs aspektai.
Pirma, tikėtina, kad esminės įtakos prastam Lietuvos rezultatui turėjo tai, kad pernai Lietuva gana ramiai išgyveno pirmąją Covid viruso bangą. Karantino režimas tęsėsi trumpai, virusas greitai atslūgo, todėl didelė darbuotojų dalis greitai sugrįžo prie darbo iš biurų.
Antra, gali būti, kad Covid pandemija Lietuvos darbdavius ir darbuotojus užklupo nepasiruošusius darbui iš namų. Nei darbuotojai, nei įmonės tiesiog neturėjo darbo iš namų įgūdžių ir praktikos, o trūkstant darbo iš namų įgūdžių, nei įmonės, nei darbuotojai nebuvo taip linkę pakeisti darbo aplinką iš biuro į namus kaip kitose ES valstybėse.
Tai, kad Lietuvoje nei darbuotojai, nei įmonės tiesiog neturėjo darbo iš namų įgūdžių ir praktikos, rodo 2019 m. analogiškos Eurostat apklausos rezultatai: 2019 m. Lietuva pagal įmonių darbuotojų, dažnai dirbančių iš namų, dalį užėmė tik 23 vietą visoje ES. 2019 m. tik 0,8 proc. įmonių darbuotojų Lietuvoje dažnai dirbo iš namų, ir tai yra itin žemas rezultatas.
Trečia, gali būti, kad Lietuvos įmonės pernai buvo santykinai mažiau linkusios investuoti į darbuotojų gerovę, t.y. investuoti į įrankius, skirtus darbui iš namų (kompiuteriai, kėdės, specialūs garsą izoliuojantys baldai, t.t.). Tokių investicijų trūkumas, jeigu taip iš tikro buvo, galėjo paskatinti darbuotojus kuo mažiau laiko dirbti iš namų.
Beje, nesukaupta darbdavių ir darbuotojų darbo iš namų praktika galėjo lemti tai, kad Lietuva susidūrė su itin didele antrąja Covid-19 banga. Kadangi darbuotojai greitai sugrįžo į biurus, rudenį virusas greitai išplito uždaruose erdvėse, o iš biurų darbuotojai atsinešė virusą į savo šeimos aplinką ir užkrėtė kartu gyvenančius šeimos narius.
Ketvirta, įtakos taip pat galėjo turėti ir Lietuvos ekonomikos struktūros specifika. Pavyzdžiui, didžiausias Lietuvos ekonomikos sektorius yra pramonė, kuri generuoja apie penktadalį viso Lietuvos BVP. Pramonėje darbas iš namų yra sunkiai įmanomas.
