Kylant gyventojų pragyvenimo lygiui, auga ir vartojimas. Europos Komisija (EK) suskaičiavo, kad EEĮ atliekų kiekis ES šalyse 2020 metais viršys 12 mln. tonų. Palyginimui, kasmet ES šalių gyventojai ir įmonės sukaupia apie 9 mln. tonų elektronikos atliekų ir sunaudoja apie 160 tūkst. tonų buityje naudojamų nešiojamųjų baterijų bei akumuliatorių.
Į Lietuvos rinką pastaraisiais metais įvežama apie 30 tūkst. tonų EEĮ, tačiau ekspertų vertinimu, vis dar nemažai elektronikos gaminių yra šešėlyje, todėl įvežamos elektronikos įrangos kiekis siekia ne mažiau nei 40 tūkst. tonų ir nemaža dalis atliekų lieka nesutvarkytos.
Tai – dideli atliekų kiekiai, kurie turi būti tinkamai sutvarkyti. Kai kurios EEĮ atliekos priskiriamos pavojingoms atliekoms ir netinkamai tvarkomos gali sukelti didelių aplinkos bei sveikatos problemų. Kita vertus, šiuolaikiniuose elektronikos gaminiuose naudojami vis mažėjantys brangūs gamtos ištekliai, pavyzdžiui, taurieji metalai (EEĮ gamyboje panaudojama maždaug 10 proc. viso pasaulio aukso). Taigi, siekiant pagerinti EEĮ atliekų tvarkymą, tausoti gamtą ir jos išteklius, būtina investuoti į elektronikos atliekų surinkimą, apdorojimą ir perdirbimą bei siekti, kad kuo daugiau gaminių būtų naudojama pakartotinai.
Tas pats galioja ir nešiojamosioms baterijoms bei akumuliatoriams – daugelis jų gali būti perdirbama ir tokiu būdu taupomi ištekliai, išvengiama pavojingų medžiagų patekimo į aplinką.
Lietuvoje – Europos modelis
EEĮ, nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymas įteisintas ES direktyvose, kurias privalo vykdyti visos bendrijos valstybės, įskaitant ir Lietuvą.
Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, EEĮ atliekų tvarkymui taikomas gamintojų atsakomybės principas, t. y. šių atliekų tvarkymą privalo finansuoti ir organizuoti gamintojai bei importuotojai. Jie savo pareigas patiki ne pelno siekiančioms licencijuotoms organizacijoms. Šios organizacijos organizuoja EEĮ atliekų tvarkymą, vykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytas šių atliekų tvarkymo užduotis, informuoja ir šviečia visuomenę apie atliekų tvarkymą, teikia ataskaitas valstybės institucijoms.
Gaunama nauda
Kodėl ES valstybės EEĮ atliekų tvarkymą, visuomenės švietimą ir kitų pareigų vykdymą patiki gamintojus bei importuotojus vienijančioms organizacijoms? Tam yra kelios esminės priežastys.
Pirmąja priežastimi reikėtų įvardyti efektyvios šių atliekų surinkimo sistemos sukūrimą. Organizacijos, į kurias susibūrę ir didžiausi EEĮ, baterijų, akumuliatorių gamintojai bei importuotojai, turi kur kas daugiau finansinių išteklių investicijoms į atliekų surinkimo tinklą ir jo plėtrą, nei savarankiškas vienas gamintojas ir importuotojas. Pavyzdžiui, Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacija bendradarbiauja su visomis savivaldybėmis Lietuvoje ir finansuoja EEĮ atliekų surinkimą iš komunalinių atliekų srauto. Elektronikos atliekos renkamos ir 97-iose regioninėse atliekų tvarkymo centrų aikštelėse. Šių atliekų surinkimas taip pat organizuojamas elektronikos platinimo vietose (jų yra beveik 1,1 tūkst.), šalies mokyklose ir švietimo įstaigose (2,2 tūkst.), bendruomenėse (750) ir įvairiose įmonėse (virš 1 tūkst.). Vien mūsų organizacija papildomai yra įsteigusi 125 specialias vietas elektronikos atliekoms priimti.
Antroji priežastis – atliekų perdirbimo ir pakartotinio naudojimo sistemos sukūrimas. Licencijuotos organizacijos konkurso būdu pasirenka atliekų tvarkytojus ir kontroliuoja, kad atliekos būtų tinkamai surinktos ir sutvarkytos (perdirbtos), o užduotys įvykdytos. Kontroliuojančioms institucijoms kur kas lengviau kontroliuoti licencijuotą asociaciją nei atskirą gamintoją ir importuotoją.
Atliekų kiekis kasmet auga – reikalavimai joms sutvarkyti irgi griežtėja. 2018 metais Lietuvoje turi būti sutvarkyta 55 proc. arba 65 proc. visos vidaus rinkai patiektos (parduotos) buityje naudojamos elektronikos. ES direktyva numato, kad nuo 2019-ųjų Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, minimalus kasmet surenkamų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekų lygis bus 65 proc. įrangos vidutinio svorio, kuris buvo patiektas rinkai per trejus ankstesnius metus arba 85 proc. Lietuvoje susidariusių EEĮ atliekų pagal svorį.
Trečioji priežastis – efektyvus visuomenės informavimas ir švietimas apie atliekų tvarkymą. Licencijuotos organizacijos Lietuvoje tam privalo skirti ne mažiau 3 proc. lėšų. Pavyzdžiui, mūsų organizacija švietimui per metus skiria daugiau kaip 70 tūkst. eurų. Rodos, lėšos nėra itin didelės, tačiau informacijos sklaidos pasiekiamumas yra ganėtinai didelis, nes pasitelkiame socialinių aplinkosauginių projektų vykdymą švietimo ir ugdymo įstaigose, įmonėse ir bendruomenėse, rengiame įvairius renginius, seminarus, konsultacijas ir vykdome aktyvią komunikaciją įvairiose žiniasklaidos priemonėse.
Individualiai atliekas tvarkančiam gamintojui ir importuotojui pasiekti tokių rezultatų nepavyktų jau vien dėl mažesnių finansinių galimybių. Dėl to Europos šalys, o taip pat ir Lietuvos valstybė, renkasi būtent modelį, kai gamintojai ir importuotojai atliekų surinkimą ir tvarkymą patiki organizacijoms. Lietuvoje ne pelno siekiančios licencijuotos organizacijos užima 99,5 proc. EEĮ atliekų tvarkymo rinkos.
Ką reikėtų keisti?
Nors Lietuvoje sukurta stabili EEĮ atliekų surinkimo sistema ir per pastarąjį dešimtmetį gerokai pasikeitė visuomenės požiūris į atliekų surinkimą, vis tik pokyčiai šiame sektoriuje neišvengiami.
Verslui vis dar tenka dirbti nevienodomis konkurencinėmis sąlygomis, nes kai kurie gamintojai ir importuotojai dirba šešėlyje ir nevykdo pareigos tvarkyti atliekas. Yra sunkumų dėl EEĮ gamintojams ir importuotojams nustatytų užduočių vykdymo, neteisėto buitinės technikos supirkimo metalo aikštelėse.
Aplinkos ministerija viliasi, kad padėtis atliekų tvarkymo sektoriuje pagerės dėl 2018 metų pradžioje startavusios vieningos gaminių, pakuočių ir atliekų apskaitos informacinės sistemos (GPAIS), kuri leis apskaityti ir kontroliuoti visas atliekas, jų tvarkymą, gaminių ir pakuotės tiekimą vidaus rinkai. Mano nuomone, GPAIS nepasieks tikslų, jei nelegalus verslas nebus ištrauktas iš šešėlio ir nebus efektyvesnės kontrolės, o atliekų tvarkymo užduotys nebus vykdomos.
Iš esmės EEĮ atliekų tvarkymo sektoriuje Lietuvoje yra toks pat teisinis reguliavimas, kaip ir ES valstybėse. Tačiau būtina dar peržiūrėti teisės aktus ir aiškiai, nedviprasmiškai numatyti ekonomines sankcijas pareigų nevykdantiems gamintojams ir importuotojams. Ir svarbiausia yra ne baudos dydis, o jos neišvengiamumas. Mažesnė administracinė našta verslui paskatintų didesnės konkurencijos atsiradimą. Šiuo metu Lietuvoje nėra mažų atliekų tvarkytojų regionuose, darbo vietų šiame sektoriuje nekuria užsienio kapitalo įmonės.