Taip pat esu Lietuvos pilietis ir man smarkiai nepatinka vykdomas visuomenės supriešinimas, o mano aprašomu atveju – kalbant apie pensijų fondus. Kadangi DELFI straipsniuose „Kiek pinigų pernai prarado tūkstančiai gyventojų, kaupiančių pensijai“ ir „Kvailių žvejonė pensijų fondais“ yra klaidų ir paprasčiausio aprašomos temos neišmanymo ir tai supriešina visuomenę, išsakysiu savo nuomonę.
Pirmame straipsnyje pirmoje pastraipoje išsakyta tezė, kad „fonduose nėra nė vieno euro“ yra neteisinga. Kiek žinau, ypatingai konservatyviuose fonduose guli nemažos pinigų sumos, kuriems kaip saugios investicijos dažnai pasirenkamos Lietuvos Vyriausybės ar Europos vyriausybių išleistos skolos obligacijos. Kadangi obligacijų pajamingumas dabar neigiamas, tai naudingiau ne investuoti, o laikyti grynųjų pinigų, kurie apdrausti kaip indėliai, pavidalu.
Grįžtu prie klausimo, o ar obligacijų pavidalu dabar virtę eurai yra tikri? Jie tikri, nes Lietuvos, Vokietijos, net ir Graikijos vyriausybių vertybiniai popieriai yra lengvai paverčiami realiais pinigais. Jei priimtinas teiginys, kad valstybė, kaip ir „Sodra“, nebankrutuos, vadinasi, taip pat turėtume pasitikėti ir valstybių išleistais vertybiniais popieriais. Vertinant įmones ir jų akcijas, jos irgi prilyginamos pinigams, kuriuos galima gauti, kai tik prireikia. Akcijos vertinamos rinkos kainomis, vadinasi, jas irgi galima realizuoti ir gauti „neturimus“ eurus.
Smagu, kad straipsnio autorius vis tik pripažįsta, kad turto yra, vertinant rinkos kaina, jis netgi auga. Su tuo išsiaiškinom. Faktas.
O kaip su „Sodra“? „Sodroje“ nėra būsimų pensininkų pinigų. Ar skaičiuotume taškais, ar eurais, tai yra tik tam tikras valstybės įsipareigojimas ateityje, priklausantis nuo pačios valstybės būsimų finansinių galimybių. Paprastai kalbant, kiek bus surenkama iš tuo metu dirbančių asmenų, tiek ir bus padalinta būsimiems pensininkams. Tačiau darbuotojų santykis su pensininkais smarkiai ir nepaliaujamai blogėja. Kartu mažėja ir mokesčių mokėtojų, galinčių išlaikyti nebedirbančius visuomenės narius, skaičius. Tikėtina, kad ateities pensija santykinai su gautu atlyginimu bus mažesnė nei dabar. Tai suprasdama, net ir suvokdama neigiamą aktyviausio rinkėjų elektorato požiūrį, valdžia pradėjo pensijų reformą vardan ateities. Faktas.
Nauja „Sodros“ garbintojų idėja, kad atlyginimai ir mokesčių surinkimas ateityje augs kelis kartus, yra tik dar viena saviapgaulė. Tikėjimas šviesia ateitim.
Slepiantis už pažado, kad valstybė (ar „Sodra“) vykdys savo įsipareigojimus, neužmirškime neseno fakto, kad per paskutinę krizę pensijos buvo apkarpytos. Kad ir kiek jos buvo sumažintos, vien tam, kad jas apskritai būtų galima išmokėti, „Sodrai“ teko skolintis iš Vyriausybės, o šiai – iš finansų rinkų. Ir ilginti pensijinį amžių. Deja, valstybės skola nemažėja, galimybės skolintis, kad ir mūsų visų sąskaita – ribotos. Garantijos, kad gausite, kas pažadėta – abejotinos. Faktas.
Akivaizdu ir tai, kad pensinis amžius ilginamas ir ši tendencija neabejotinai išliks, kad kuo mažiau būtų tų, kurie sulauks savo surinktų taškų ar eurų. Tuo tarpu pensijų fonde sukaupta suma liks paveldėtojams, kad ir kiek ją būtų bandyta apkarpyti. Faktas.
Dėl nuostolių ar „per mažo prieaugio“
Man liūdna ir matau tai kaip vieną didžiausių Lietuvos bėdų – finansinį neraštingumą. Dar liūdniau, kai apie netinkamą finansinę grąžą kalba investicijų niekada neturėję asmenys.
Konservatyvūs pensijų fondai investuoja į Vyriausybių obligacijas. Politikai rekomenduoja investuoti dar konservatyviau. Vakarų šalių vyriausybių obligacijų pajamingumas dabar neigiamas. Pasinaudodama susiklosčiusiomis galimybėmis, šiandien ir Lietuva skolinasi už neigiamas palūkanas. Fondai gali, bet jiems neleidžiama investuoti į rizikingesnes obligacijas. Tai ko norite? Kaip uždirbti saugiai ir daugiau? Tačiau… neužmirštant ekonomikos cikliškumo ir galimų kitų krizių, turime žinoti, kad tuomet lėtės ekonomika, šalis pradės graužti defliacija. Fondai tuo metu pradės ir iš obligacijų saugiai uždirbti didesnę grąžą. Paskutinės krizės metu buvo galima uždirbti iki 9 proc. per metus.
Dėl grąžos. Yra fondų, kurie uždirba ir kelis šimtus procentų, ir keliolika. Tačiau kalbant apie pensijų fondus, mes pirmiausia kalbam apie saugumą. Pensijų fondai dažniausiai uždirba nedidelę grąžą. Pasaulyje pensijų fondas, uždirbantis 5 proc., laikomas rizikingu. Tai gal visas pasaulis mąsto kvailai ir yra neteisus? Tačiau pensijų fondas, uždirbantis 2–3 proc. iš komunalinių įmonių (elektra, vanduo, dujos), man saugumo požiūriu irgi patrauklesnis. Nes žmonės paslaugas pirks, o net reguliuojamoje rinkoje tokios kompanijos uždirbinės savo nedidelę, bet pelno maržą.
Mums įrodinėja, kad fondai turėtų uždirbti daugiau nei infliacija. Norai geri…
Gerai. Apie paprastą žmogų: „Infliacija valgo mano pinigus, o bankuose palūkanos, jei ne minusas, tai 0. Ar taip sąžininga? Ką daro valdžia, kad suvaldytų bankus-plėšikus? O juk jeigu palyginsi tai su atlyginimų augimu, kas viršija infliaciją, kaip teigia statistika?“
Yra rinka ir jos direktyvom nesureguliuosi. Mes galime kalbėti apie norus. Realybė yra, kad nėra viskas paprasta. Iš akcijų fondų galima uždirbti daugiau, tačiau pensininkų pinigais negali rizikuoti.
Na, ponas Romas Lazutka dar užsipuola anuitetų sistemą, kurios dar nėra. Gal Lietuvos bankas galėtų pakomentuoti, nes pensijų fondai čia niekuo dėti? O gal tikrai, atsisakom anuitetų ir leidžiam žmogui išeinant į pensiją pasiimti visą sukauptą sumą ir spręsti, ar toliau palikti fonde investuojant, dėti į banką, ar pirkti „automobilį ar kitą brangią prekę“?
Suprantu dabartinius pensininkus, kurių gaunama pensija tikrai vargana ir daro gėdą valstybei. Tik gal nustokime ieškoti priešų, o efektyvinkim ekonomiką ? Jei pensininkai sako, kad jie dirbo, uždirbo, statė, net būdamas vyresnio amžiaus sutikčiau iš sukaupto turto – valstybinių įmonių, akcinių bendrovių – sukurti „pensininkų fondą“. Paskirti profesionalius vadybininkus, kurių atlygis būtų siejamas su rezultatais, ir gaunamas pajamas nukreipčiau dabartiniams pensininkams, o būsimų pensininkų įmokas į pensijų fondus – didinčiau.