Panagrinėkime, kokia būtų šių alternatyvų nauda ir kokie trūkumai. Ir gal vis tik paaiškės, kad dabartinė sistema yra patogus, efektyvus ir aplinkai draugiškas pasirinkimas?
Kompostavimas pas gyventojus
Maisto atliekų kompostavimas pas gyventojus yra tikrai geras sprendimas. Turime pavyzdžių kitose Europos Sąjungos šalyse, kurios tai daro. Ir tai nebūtų problema Lietuvoje, jei Vilniuje ir kituose regiono miestuose vyrautų individualūs namai bei kotedžai, todėl kiekvienas maisto ir žaliąsias atliekas galėtume kompostuoti savo kieme pasistatę kompostinę. Beje, didelė dalis individualių namų bei kotedžų gyventojų tą ir daro.
Vis dėlto esame daugiabučių miestai ir neturime pakankamai vietos bendroms aikštelėms kompostui rinkti. Ar tikrai gyventojai džiaugtųsi, jei ir taip ankštuose daugiabučių kiemuose įrengtume dar ir kompostines? Ir jos skleistų ne tokius malonius kvapus? Kas jas prižiūrėtų – patys gyventojai ar savivaldybės?
Labai abejoju, kad tokiam sprendimui pritartų gyventojai ir tokiais patobulinimais miestuose džiaugtųsi turistai bei pačios savivaldybės.
Popieriniai maišeliai
Kita siūloma alternatyva – popieriai maišeliai. Skamba labai gražiai – jie susikompostuotų kartu su atliekomis ir būtų tvarus pasirinkimas.
Tik iš kokio storumo popieriaus jie turėtų būti pagaminti, kad nesuirtų nuo drėgnų lupenų ar skystesnių vakarienės likučių ir dėl to išrūšiuotos maisto atliekos vėl atsidurtų bendrame atliekų sraute? Kam tuomet jas rūšiuoti?
Ir deja, bet popieriniai maišeliai kol kas nėra tvaresnis pasirinkimas nei plastikiniai. Tyrimai rodo, kad vieno popierinio maišelio pagaminimas iš neperdirbto popieriaus palieka 40–100 g CO2 pėdsaką. Polietileninio maišelio pagaminimo CO2 pėdsakas yra 4–5 kartus mažesnis ir siekia 10–20 g.
Taip, popierinis maišelis atrodo gražiau, tačiau jo gamyba sukuria didesnę taršą ir naikina medžius. Ar tikrai gražiai atrodančiam maisto atliekų rūšiavimui turėtume naikinti gamtos resursus? Manau, kad tai tikrai nėra mūsų planetos prioritetas.
Atskiri konteineriai
Galiausiai, nemažai kas įsitikinę, kad geriausias sprendimas – atskiri konteineriai maisto atliekoms. Juk Vilnius jau yra įrengęs dalį atskirų požeminių konteinerių. Kodėl negalėtume jų naudoti ir tinklo plėsti? Tai būtų pats brangiausias, gyventojams nepatogiausias ir gamtos netausojantis pasirinkimas.
Pirmiausia todėl, kad atskiriems konteineriams aptarnauti būtų reikalingos atskiros šiukšliavežės. Gyventojams įpratus rūšiuoti maisto atliekas, per metus Vilniaus regione susidarys apie 70 tūkst. tonų biologiškai skaidžių atliekų. Iš jų tik apie trečdalis, arba 20–30 tūkst. tonų, bus tik virtuvės atliekos, kurias į konteinerius išmestų gyventojai.
Viena šiukšliavežė, kuri gali vežti apie vieną toną tokių atliekų, išskiria 9,5 kg CO2. Norint išvežti visas biologiškai skaidžias atliekas, į aplinką būtų išskirta apie 665 tūkst. kg CO2 per metus. Ir net jei šiukšliavežės būtų elektrinės, jos nepagerintų situacijos kitu aspektu – šiukšliavežės reguliariai kursuotų po miestą, o Vilnius ir taip jau kenčia nuo didelių eismo spūsčių.
Kiekviena papildoma transporto priemonė reiškia dar didesnius kamščius gatvėse ir gyventojų papildomai praleidžiamą laiką spūstyse bei dar didesnę oro taršą. Esu tikras, kad nė vienas gyventojas ar už ES žaliojo kurso įgyvendinimą atsakingas politikas to nenori.
Taip pat ne visur pavyktų įrengti ir papildomus konteinerius maisto rūšiavimui dėl vietos trūkumo, tarkime, senamiestyje tikrai kiltų problemų. Tai būtų ir pats brangiausias sprendimas, nes reiktų milijoninių investicijų konteinerių įrengimui, dar daugiau šiukšliavežių, dar daugiau darbuotojų jų aptarnavimui. Ir, žinoma, už visa tai galiausiai turėtų susimokėti gyventojai – surinkimas kainuotų papildomus 12 mln. Eur per metus, o tai yra apie 15 Eur kiekvienam gyventojui.
Gyventojai bėgiotų su kibirėliais
Vis dėlto pats didžiausias šio rūšiavimo modelio minusas – tai nepatogumas gyventojams. Įsivaizduokite, atliekas į tokį konteinerį reiktų išmesti be jokio maišelio. Nes kokia prasmė tuomet jas rūšiuoti atskirame konteineryje, jei vis tiek jas metame su maišeliais?!
O tai reiškia, kad gyventojai turėtų prisiminti sovietinius laikus, kai atliekas nešdavome kibire ir jas išpildavome į šiukšliavežę be jokių maišelių – nes tuomet jų paprasčiausiai nebuvo. Ar tikrai tai būtų patogu? Kur gyventojams reiktų išsiplauti nuo atliekų susitepusį kibirėlį – savo duše? Abejoju, kad daug kam tai patiktų.
Greičiausiai, rezultatas būtų toks, kad gyventojus tai atbaidytų nuo maisto atliekų rūšiavimo. Nes toks atliekų išmetimas visiškai nedera su šiuolaikinio žmogaus gyvenimo būdu, kuris šiukšles dažniausiai neša kur nors eidamas pakeliui – prieš išvažiuodamas į darbą, vedžiodamas šunį ar eidamas į parduotuvę. Kiek iš mūsų norėtų dar sugrįžti į butą padėti kibirėlio ir ypač – nešvaraus?
Esu tikras, kad tokiu atveju maisto atliekas rūšiuotų tik didžiausi entuziastai, o didžioji dalis jų vėl atsidurtų bendrame mišrių atliekų sraute, kaip ir būdavo iki oranžinių maišelių atsiradimo.
Teko girdėti nuogąstavimų dėl plastikinių maišelių atsidūrimo sąvartynuose arba jų sudeginimo. Svarbu pabrėžti, kad atrinkti maišelius ir juos grąžinti perdirbti nėra sudėtinga ir tai yra daroma.
Panaudoti ir atrinkti oranžiniai maišeliai yra visiškai perdirbami, o tam technologinių sprendimų yra ne vienas. Visai neseniai atlikome realius bandymus su mūsų oranžiniais maišeliais, kurie buvo pripildyti gyventojų atliekomis iki 4,5 kg. Pasiekėme puikų rezultatą: automatiniai įrenginiai teisingai atrinko 100 proc. maišelių su maisto atliekomis. Vadinasi, nė vienas oranžinis maišelis neatsidurs sąvartyne ar tarp deginamų atliekų.
Ir galiausiai, klausimų kelia oranžinių maišelių patvarumas. Transportavimo metu pratrūksta vidutiniškai 2% maišelių, o jų kiekis niekada neviršija 10%. Maišeliai atlaiko kelionę iki atliekų rūšiavimo gamyklos, kai į juos metamos tik maisto atliekos. Jei gyventai į oranžinį maišelį išmeta stiklinį aliejaus butelį, nes mano, kad tai – maisto atlieka, mat butelio sienelės išteptos aliejumi ir butelyje buvo maisto produktas, tuomet taip – didelė tikimybė, kad stiklas vežant suduš, o maišelis pratrūks. Taigi, viskas mūsų pačių rankose.
Šiuo metu Vilniaus regione veikianti oranžinių maišelių sistema yra sukurta žmonėms, jų patogumui, bet taip pat ir racionaliai galvojant, kaip efektyviai pasiekti rezultatą bei nedidinti neigiamo poveikio aplinkai. Sakoma, kad velnias slypi detalėse, o šioje dėlionėje jų tikrai daug. Tad kviečiu į jas pasigilinti, kad šeimininkiškai žiūrėtume į atliekų tvarkymą ir priimtume geriausius sprendimus.
***
Algirdas Blazgys yra UAB „Energesman“ direktorius.
