Privatizacijos paveldas ir dabartinės problemos
Lietuvos būsto rinkos formavimosi ištakos siekia sovietmečio pabaigą, kai buvo vykdoma masinė būsto privatizacija. Dėl to Lietuva šiandien išsiskiria Europos Sąjungoje (ES) itin aukštu privačiai valdomų būstų skaičiumi – apie 90 proc. visų šalies būstų priklauso privatiems savininkams. Ši situacija atspindi sėkmingą privatizacijos procesą, tačiau sukuria ir naujus iššūkius: daug būstų yra seni, o jų priežiūra ir renovacija dažnai tampa pačių savininkų atsakomybe, bet klausimų daugiau nei atsakymų.
Per dvidešimt metų būsto sektoriuje vyko nemažai pokyčių. Buvo steigiamos daugiabučių savininkų bendrijos, modernizuojama būsto administravimo sistema ir įdiegtos naujos technologijos. Tačiau iki šiol trūksta bendros būsto strategijos, kuri užtikrintų, kad gyventojams būtų suteikta galimybė gyventi kokybiškuose, prieinamuose ir tvariuose namuose.
Kodėl Lietuvai reikia vieningos būsto politikos ir kas tai yra?
Aiški ir nuosekli būsto politika – tai ilgalaikė valstybės strategija, skirta užtikrinti prieinamą, saugią ir kokybišką gyvenamąją aplinką visiems gyventojams. Deja, Lietuvoje būsto politika dažnai lieka antrame plane, o priimami sprendimai dažnai priklauso nuo rinkimų ciklų. Naujai išrinkti politikai ne visada išlaiko ankstesnių iniciatyvų tęstinumą, todėl sektoriuje atsiranda chaosas ir neapibrėžtumas. Pagrindinės problemos, susijusios su būsto politikos stoka:
Socialinės ir ekonominės atskirties augimas: aukštos būsto nuomos ir įsigijimo kainos miestuose mažina būsto prieinamumą mažesnes pajamas gaunantiems gyventojams ir didina jų socialinę atskirtį. Žmonės, kurie negali sau leisti įsigyti būsto ar jį atnaujinti, patiria socialinį ir ekonominį nesaugumą.
Jaunimo migracija: kadangi būstas daugelyje Lietuvos miestų yra sunkiai prieinamas, dalis jaunimo pasirenka emigruoti į šalis, kur būsto prieinamumas yra geresnis. Tai neigiamai veikia šalies demografinę situaciją.
Finansinė priklausomybė: dėl ribotos būsto pasiūlos daugeliui žmonių tenka imtis ilgalaikių būsto paskolų. Tokia finansinė priklausomybė mažina jų ekonominį stabilumą, o tai gali sukelti rimtų problemų ekonominių krizių metu.
Regionų nykimas ir didmiesčių plėtros sunkumai: aiškios regioninės ir būsto politikos nebuvimas lemia, kad gyventojai telkiasi keliuose didžiuosiuose miestuose, o mažesni miestai ir regionai nyksta. Tuo tarpu didmiesčiai susiduria su perpildyta infrastruktūra, nepakankama būsto pasiūla ir kitais augimo iššūkiais.
Nepakankamas dėmesys turimo būsto priežiūrai ir atnaujinimui: galiojančiomis teisės normomis neapibrėžta solidari butų ir kitų patalpų savininkų atsakomybė už pastatų bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą ir atnaujinimą, neveiksminga savivaldybių vykdoma viešoji pastatų naudojimo ir priežiūros kontrolė. Nepakankamas dėmesys daugiabučių namų renovacijai, mažinant energijos sąnaudas.
Kas galėtų pagerinti būsto padėtį Lietuvoje?
Norint išspręsti šias problemas, reikėtų imtis sistemingų ir ilgalaikių sprendimų. Keletas svarbiausių būdų, kaip galima būtų pagerinti būsto prieinamumą ir kokybę:
Socialinio būsto plėtra: reikėtų skatinti nekomercinio ir socialinio būsto sektorių, kuris suteiktų galimybę mažas pajamas gaunantiems žmonėms gyventi saugiame ir prieinamame būste ir [padėtų – „Delfi“] spręsti migrantų apgyvendinimo klausimus.
Regioninė politika ir infrastruktūros plėtra: investuojant į regionų infrastruktūrą ir darbo vietas, būtų galima paskatinti žmones apsigyventi mažesniuose miestuose ir sumažinti spaudimą didiesiems miestams.
Institucijų bendradarbiavimas: būsto politikos klausimai priklauso skirtingoms institucijoms, todėl būtina užtikrinti jų glaudų bendradarbiavimą, kad būtų pasiektas vieningas tikslas ir įgyvendinti nuoseklūs sprendimai.
Valstybinė parama renovacijai: kadangi didelė dalis Lietuvos būstų yra senos statybos, valstybė turėtų labiau remti renovacijos projektus, užtikrindama energinį efektyvumą ir saugią gyvenamąją aplinką.
Didesnis dėmesys turimo būsto priežiūrai ir atnaujinimui (renovacijai): atsižvelgus į ES šalių praktiką bei konstitucinės ir civilinės teisės normas, harmonizuoti butų ir kitų patalpų savininkų teisių ir atsakomybės teisinį reglamentavimą, susijusį su daugiabučių namų ir kitų pastatų bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra bei atnaujinimu. Užtikrinti didesnę valstybės paramą pastatų renovacijai, didinant jų energinį efektyvumą.
Ilgalaikė būsto strategija: Lietuva turėtų išvystyti dešimtmečiams į priekį orientuotą būsto politiką, kuri remtųsi Vakarų Europos šalių pavyzdžiais. Tai padėtų kurti tvarią ir prieinamą būsto rinką, prisidėtų prie socialinės gerovės ir ekonominio šalies augimo.
Būsto politika nėra vien tik būsto statyba ar pardavimas – tai plati sritis, apimanti gyvenamosios aplinkos kokybę, socialinę integraciją ir ekonominį stabilumą. Ilgalaikė ir nuosekli būsto politika Lietuvoje leistų sumažinti socialinę atskirtį, skatintų jaunimo likimą šalyje bei padėtų spręsti demografinės krizės problemas. Šioje srityje reikia ryžtingų politinių sprendimų ir ilgalaikių investicijų, kad Lietuvoje būstas taptų prieinamas ir kokybiškas visiems jos gyventojams. Manau, kad atėjo laikas pagaliau pasitvirtinti aiškią šalies būsto strategiją, kuri apimtų visas kryptis ir skirtų tinkamą dėmesį būsto priežiūrai. Neleistina ir netoleruotina, kai valstybėje nėra vienos institucijos, kuri būtų atsakinga už būsto politiką. To ir linkime naujajai valdžiai. Girdėti, o ne bausti. Bendradarbiauti, o ne nurodinėti. Tartis, o ne liepti.
