Drįstu spėti, kad tvarka atnaujinta, nusprendus leisti pretenduoti į paramą ir vidutinio dydžio įmonėms dėl pernelyg mažo kitų rinkos žaidėjų susidomėjimo parama. Tik abejoju, kad dabar paklausa staiga išaugs, ir tą geriausiai iliustruoja girdimos verslininkų baimės. Beje, jos yra pagrįstos, bet gera žinia, kad sprendimų yra, tik apie juos retas pagalvoja arba net nežino ir nesusimąsto.
Neįmanoma apskaičiuoti grąžos
Šiek tiek konteksto. Kaip žinoma, nuo 2024 m. pradžios naujai saulės elektrines įsirengiantiems verslams nebetaikoma dvipusė apskaita (angl. net-metering), ji pakeista grynojo atsiskaitymo (angl. net-billing) modeliu, o tai reiškia, kad atsiradusio pagamintos elektros energijos pertekliaus pasaugoti kilovatvalandėmis tinkle nebepavyks. Kitaip tariant, dabar perteklinis sugeneruotas energijos kiekis vertine išraiška kaupiamas nebe kilovatvalandėmis, o eurais pagal energijos atidavimo momentu esančią didmeninę biržos kainą. Tokiu atveju, verslas niekad nežino, už kokią kainą atiduoda pagamintą perteklinę elektrą, nes kaina kinta kas 15 minučių. Esant tokioms sąlygoms, ne tik sunku apskaičiuoti elektrinės atsipirkimą, bet ir kyla rizika, kad to atsipirkimo išvis niekad nebus. Juolab, kad augant šalies gamybai iš saulės energijos vis dažniau pasitaiko dienų, kai elektros kainos biržoje būna net neigiamos.
Sutikime, kiekvienas racionalus verslininkas renkasi investuoti pirmiausia ten, kur rizikos aiškiausios ir galima apskaičiuoti investicijos grąžą. Tokiu atveju, investicijos į saulės elektrinę su grynojo atsiskaitymo modeliu, tikintis pasigaminti visą per metus suvartojamą elektrą, patrauklumas gerokai sumenksta: rizika nesulaukti norimos investicinės grąžos (ROI), o galbūt net patirti nuostolį, yra tiesiog nevaldoma.
Dar vienas gana dažnas kliuvinys kreiptis finansavimo elektrinei įrengti yra sisteminės galimybės prisijungti prie elektros tinklų trūkumas, kai įmonės veiklos vietovėje verslui rezervuoti tinklo pajėgumai jau išnaudoti ir į tinklą leidžiama generuoti ne daugiau 10 kilovatų galios. Retam verslui to pakanka, todėl iš pirmo žvilgsnio investicija pasidaro dar nepatrauklesnė.
Ar yra sprendimų šioms rizikoms spręsti? Tikrai taip.
Taikant dvipusės apskaitos modelį verslams vertėjo įrengti tokio galingumo elektrines, kurios generuotų metinį suvartojamą elektros energijos kiekį. Dabar, atsiradus grynojo atsiskaitymo modeliui, prasminga skaičiuoti kitaip: elektrinės gamybos pajėgumus derinti su įmonės elektros vartojimu vasarą realiu laiku. Pavyzdžiui, žinote, kad vasarą dienos metu per valandą suvartojate 10 kW elektros energijos. Tad geriausia planuoti elektrinės dydį būtent tokį, kad energijos gamyba atitiktų momentinį poreikį. Savo elektros vartojimo duomenis kone minutės tikslumu galima gauti prisijungus prie ESO savitarnos, o remiantis tais duomenimis reikalingą galingumą padeda apskaičiuoti speciali elektrinių modeliavimo programa. Paprastai Lietuvoje 10 kW galios jėgainė birželį–rugpjūtį generuoja apie 40–50 kWh per dieną.
Praktika rodo, kad tokiu principu apskaičiuotas elektrinės galingumas yra iki trijų kartų mažesnis nei tos, kuri galėtų patenkinti visą metų poreikį.
Ką toks sprendimas reiškia? Turėdami tokią elektrinę, praktiškai nebeatiduodame elektros į tinklą, o suvartojame ją realiu laiku, gamindami. Taigi galime kur kas lengviau ir patikimiau apskaičiuoti investicijos į elektrinę grąžą. Be to, investicijai įtakos nebedaro pasinaudojimo elektros tinklais mokestis, taip pat generuojamos galios į ESO tinklą ribojimai.
Tarkime, įmonė įrengia 100 kW jėgainę už 50 tūkst. eurų. Nuo kovo iki rugsėjo ji pagamins apie 100 tūkst. kWh. Skaičiuokime, kad elektros kaina – 15 centų (be PVM) už kilovatvalandę. Įsirengus tokio galingumo elektrinę, kuri generuos tiek, kiek suvartojama realiu laiku, už pasinaudojimą elektros tinklais (pasaugojimą) mokėti jau nebereikia. Tad tokiu atveju, galime skaičiuoti apie 15 tūkst. eurų sutaupymą per metus, o tai reiškia, kad be jokių paramų elektrinė atsiperka per maždaug 3,3 metų. Jei su parama, terminas trumpėja mažiausiai trečdaliu – iki 1–1,5 metų.
Tiesa, yra ir dar vienas sprendimas, ypač turintiems poreikį turėti galingesnę elektrinę – įrengti ją su akumuliatoriumi, kuriame būtų saugomas pagamintos elektros perteklius, t. y. jo nereikėtų atiduoti į tinklą už nežinia kokią kainą. Tokia galimybė tikrai gera, tiesa, atsipirkimas gali būti kiek ilgesnis. Juolab, nauja parama akumuliatoriams kol kas nepaskelbta, bet net neabejoju, kad greitu metu bus, mat valstybė suinteresuota kuo geriau išnaudoti ir kuo mažiau apkrauti elektros tinklus, o akumuliatoriai tam – vienas geriausių sprendimų.
