Andrius Popovas. Palūkanų fiksavimas gali atnešti ir pelno, ir nuostolių

Augant bazinėms palūkanų normoms, būsto kreditų turėtojams kyla klausimas: ar verta fiksuoti palūkanas? Šia tema diskutuoja ne tik gyventojai. Ką tik Lietuvos bankas (LB) viešajai konsultacijai pristatė pasiūlymus, kaip išplėsti vartotojų galimybes gauti paskolas tam tikram laikotarpiui fiksuotosiomis palūkanomis arba palankesnėmis sąlygomis refinansuoti turimą būsto paskolą. Praktika rodo, kad būsto paskolos su fiksuotąja palūkanų norma Lietuvoje beveik neteikiamos – priešingai nei daugelyje kitų Europos šalių. Vienareikšmiško atsakymo dėl fiksuotųjų ar kintamųjų palūkanų normų nėra, tai yra kiekvieno individualus apsisprendimas. Aptarkime, kaip įsivertinti savo situaciją, ir paanalizuokime keletą standartinių atvejų.

Pirmame žingsnyje reikėtų įsivertinti rinkos situaciją. Ar labiau tikėtina, kad palūkanos fiksuojamu laikotarpiu kils, ar kris. Nors čia yra įvairių analitikų nuomonių, spekuliacijų ir spėjimų, reikėtų vadovautis tik tuo, kas nesudėtingai suprantama kiekvienam iš mūsų. Pradėkime nuo esmės – ką reikėtų įsivertinti? Ir čia geriausia atsižvelgti į šių dienų aktualijas bei patikimus šaltinius. Imkime tris pagrindinius žinomus šios dienos faktus:

1. Europos Centrinis Bankas (ECB) kelia tarpbankines palūkanų normas su tikslu valdyti augančia infliaciją;
2. Infliacija šiandien, nors ir labai lėtai, tačiau mažėja;
3. „Euribor“ tendencingai auga.

Sudėjus šiuos faktus atrodo, kad situacija tik blogės, nes ir reikšmingai pakeltos tarpbankinės palūkanų normos nesugeba taip efektyviai mažinti infliacijos, tačiau čia reikėtų neskubėti ir suprasti esminį ECB tikslą, kuris nenumatė greito infliacijos mažinimo, nes tai turėtų per daug reikšmingas pasekmes Europos ekonomikai. Įvertinus ECB veiksmų pasiekimus bei tendencijas, galima manyti, kad infliacijos valdymo procesas užsitęs ir, tikėtina, truks bent metus, o kiek ilgiau – jau gana sunku nuspėti. Pabandykime pasidomėti daugumos analitikų viešai skelbiama nuomone, kuria spėjama, kad ECB nedidins normų daugiau nei iki 4 proc., kas tik pagrindžia negreitą infliacijos mažėjimo procesą, o kartu ir ilgiau aukštame lygyje išliekantį „Euribor“.

Antrame žingsnyje turėtume įsivertinti savo unikalią situaciją:

1. Kiek kainuoja paskolos sutarties sąlygų keitimas (nurodoma sutartyje arba viešai skelbiama internete)?
2. Koks paskolos likutis ir likutinis terminas?
3. Kokios paskolos grąžinimo sąlygos, tai yra, grafiko tipas, palūkanų tipas (nurodoma sutartyje)?

Surinkus visą šią informaciją galima gana nesudėtingai susimodeliuoti situaciją ir matyti atsakymą, ar labiau verta fiksuoti, ar ne. Dar prieš pradedant modeliavimą reikėtų atsižvelgti į tai, kad dauguma bankų norės pritaikyti aukštesnę fiksuotąją palūkanų normą nei esama kintamoji.

Siekiant susimodeliuoti situaciją, visada galima naudotis įvairiais metodais – čia gali pagelbėti ir „Microsoft Excel“ ar „ChatGPT“, bet taip pat puikiai veikia ir pieštukas bei lapas popieriaus. Nors dauguma bankų ir pateikia viešai prieinamas skaičiuokles, nereikėtų pasikliauti vien jomis, nes tikslios situacijos su ja susimodeliuoti vis tik nepavyks.

Pabandykime panagrinėti du atvejus su skirtingomis paskolų sumomis, pavyzdžiui, 50 tūkst. ir 100 tūkst. eurų. Būtina iš anksto perspėti, kad šie atvejai svarstomi teoriškai ir nebūtinai atitiks konkrečių asmenų turimų paskolų sąlygas, nes kiekvieną atvejį reikia analizuoti atskirai.

Pirmuoju atveju tarkime, kad Bankas siūlo palūkanų normos fiksavimą 1–5 metams, toks paskolos pakeitimas kainuotų 300 eurų, paskolos grafikas – anuitetas su 2 proc. + 6 mėn. „Euribor“ bei liko 20 metų mokėjimo grafiko. „Euriborui“ taikome prielaidą, kad infliacijos suvaldymas tęsis dar bent metus ir tuomet „Euribor“ iš lėto pradės kristi. Atlikę skaičiavimus, nesunkiai pastebėsime, kad fiksuodami palūkanas sutaupytume tik fiksuodami jas dvejiems metams ir bendra sutaupoma suma siektų apie 50 eurų. Tuo tarpu, jei grafikas būtų linijinis, naudingi fiksavimo terminai daugeliu atvejų nepasikeistų, tačiau bendra sutaupoma suma padidėtų iki ~150 eurų. Pagrindinis kaltininkas čia – sutarties sąlygų keitimo mokestis, kuris anuliuoja beveik visą gaunamą naudą.

Antruoju atveju taikykime tokias pačias prielaidas, tik pakeiskime sutarties likutį į 100 tūkst. eurų. Tuomet atlikę skaičiavimus pastebėsime, kad bendra gaunama nauda fiksuojant dvejiems metams siektų apie 350 eurų, o trejiems metams – apie 150 eurų, fiksuojant kitiems terminams naudos negauname. O jei grafikas būtų linijinis, naudingi fiksavimo terminai daugeliu atvejų nepasikeistų, tačiau bendra sutaupoma suma padidėtų atitinkamai maždaug iki 600 ir 300 eurų.

Taigi, nors ir vyrauja bendra nuomonė, kad fiksuoti verta, tačiau, kaip matome iš šių pavyzdžių, situacija tikrai ne vienareikšmė ir priklauso nuo daugelio faktorių. Svarbiausia nepasitikėti aklai siūloma nuomone ir pasiskaičiuoti patiems, nes yra nemažai atvejų, kai pasirinkus palūkanų fiksavimą situacija gali reikšmingai pablogėti, o fiksuojant ilgam aukštesnės palūkanos nesumažės dėl pagerėjusio „Euribor“ ir blogesnė situacija gali išlikti ilgai (analizuojamais pavyzdžiais papildomi nuostoliai bendrai gali viršyti net iki 2 tūkst. eurų). Galutinė išvada ir siūlymas – atlikti savo vertinimą, remiantis patikimais šaltiniais, ir tik tuomet kreiptis į banką, prašyti pateikti pasiūlymą ir jau gavus naujo grafiko versiją įsivertinti, verta fiksuoti ar ne.