Palankių prielaidų naujoms investicijoms, o ypač atsinaujinančios energetikos projektų srityje, teikia praėjusiais metais patvirtinta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija. Joje numatyta palaipsniui didinti atsinaujinančios energetikos vaidmenį šalies ūkyje. Vienas svarbesnių pokyčių laukia elektros gamybos srityje – planuojama, kad po kelių dešimtmečių didžiąją dalį visos reikalingos elektros turėtume pasigaminti vietoje ir tam naudosime atsinaujinančius energijos šaltinius.
Reikia pasakyti, kad šiuo keliu jau yra einama. Didžioji dalis elektros energijos Lietuvoje pagaminama pasitelkus atsinaujinančius energijos šaltinius, daugiausia vėją. Tačiau iššūkis yra tai, kad apskritai šalyje pagaminame tik nedidelę dalį visos mums reikalingos energijos: per metus tai sudaro maždaug 3 teravatvalandes iš 11-os. Likusias 8 teravatvalandes turime importuoti iš kaimyninių valstybių.
Siekiant strateginių tikslų, per artimiausią dešimtmetį ši proporcija turės gerokai keistis ir lemiamas vaidmuo greičiausiai teks vėjo energetikai. Šių metų rugsėjo pradžioje paskelbtas pirmasis technologiškai neutralus aukcionas, kuriame dalyvaus vėjo, saulės, biodujų ir biomasės energija paremtos technologijos. Valstybės skatinamąjį tarifą užsitikrins tie dalyviai, kurie pasiūlys palankiausią elektros kainą. Prognozuojama, kad didžioji dalis numatytų kvotų atiteks vėjo energijos projektų plėtotojams, kurių siūloma technologija šiuo metu yra viena konkurencingiausių.
Dėl tobulėjančių ir pingančių technologijų vėjo elektrinių patrauklumas ateityje turėtų dar labiau išaugti. Todėl dėsninga, kad būtent ši technologija turėtų tapti pagrindu plėtojant vietinius elektros gamybos pajėgumus. Iki 2030 m. vėjo elektrinės turėtų pagaminti apie trečdalį visos šaliai reikalingos elektros energijos. Vadinasi, jų instaliuotos galios kiekis nuo dabartinio 0,5 gigavato turės išaugti daugiau kaip 3 kartus.
Tam, kad būtų pasiektas šis skaičius, į naujus vėjo energetikos projektus reikės investuoti šimtus milijonų eurų, o naujų vėjo elektrinių parkų išvysime ir įvairiuose šalies regionuose, ir Baltijos jūroje. Čia pirmųjų projektų tikimasi 2025–2026 metais.
Kiek mažesnio masto, bet taip pat sparčios plėtros tikimasi ir saulės elektrinių srityje. Pavyzdžiui, šiemet atsirado galimybė naudoti saulės elektrinėse pagamintą elektrą daugiabučių gyventojams, ir ši galimybė sulaukė gana didelio gyventojų susidomėjimo. Tai gali tapti paskata visiems rinkoje veikiantiems energijos tiekėjams netolimoje ateityje investuoti į saulės elektrinių parkų plėtrą.
Be to, tikėtina, kad visa tai yra labiau bazinis energetikos plėtros scenarijus. Įprasta manyti, kad elektros poreikio augimas atitinka BVP augimą – ši taisyklė pasitvirtinusi ir Lietuvoje, ir Vakarų šalyse. Tačiau netolimoje ateityje prie tvaresnės veiklos modelio turės pereiti ne tik energetikos, bet, pavyzdžiui, ir transporto sektorius, kuris yra vienas didesnių taršos šaltinių. Natūralu, kad elektrifikavus geležinkelių infrastruktūrą, perėjus prie elektrinio viešojo transporto, gatvėse pradėjus sparčiau augti elektromobilių skaičiui, gerokai padidės švarios elektros poreikis.
Šių metų rugsėjo pabaigoje 130 finansinių institucijų iš viso pasaulio, tarp kurių buvo ir „Swedbank“, pasirašė Jungtinių Tautų atsakingos bankininkystės principus. Tai turėtų sustiprinti finansų sektoriaus vaidmenį siekiant pasaulinių darnaus vystymosi ir Paryžiaus klimato susitarimo tikslų. Tai reiškia, kad tvarumą užtikrinančioms priemonėms ir su tuo susijusiems sektoriams jau artimiausioje ateityje bus teikiama didelė svarba.