Jau kurį laiką politikai kalba apie tai, kaip reiktų gerinti vairuotojams darbo sąlygas. Bet kaip tai padaryti – nepasako. Na, nebent tik kelia MMA koecifientą ir visai nenustebsiu, jei ateis metas, kai mes – vežėjai – būsime įpareigoti vairuotojams mokėti mažiausiai dvi minimalias algas. Peikia mus tie patys politikai ir įvairūs visuomenės veikėjai dėl mokamų dienpinigų, kad nuo jų vairuotojai negaus orios senatvės pensijos.
Visų pirma, tai dienpinignius ne Lietuvos transporto sektorius sugalvojo. Dienpinigių apmokėjimo tvarka yra numatyta dar 1996 metais parengtoje Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje. Na, o valstybės narės šią direktyvą perkėlė į savo nacionalinę teisę. Tad kaltinti, kad mokėdami komandiruotpingius darome kažką blogo – nesąžininga.
Be to, hipokritiškai skamba susirūpinimas vairuotojų pensija, kai tuo pačiu metu Lietuvoje per 170 tūkstančių darbuotojų – daugiausia dirbantys prekyboje ir gamyboje, gauna vieną minimalų darbo užmokestį, ne 1,65. O vieną. Nuo šių metų tai yra 730 eurų. Kai tuo pačiu metu vairuotojams mokėti negalima mažiau nei 1204 eurų. Tad kas rūpinasi sandėlio darbuotojo ar prekybos centro kasininkės oria senatve?
Palaukite, dar yra laisvai samdomi darbuotojai, kurių dėl šių dienų kontekste tik daugėja. Dalis jų dirba pagal verslo liudijimą, kurie sumokėjęs keliasdešimt eurų per mėnesį gauna tik privalomąjį sveikatos draudimą, o oriai pensijai tikrai neužteks... Nors šiek tiek daugiau mokesčių sumoka besiverčiantys individualia veikla jų pensija dažnu atveju tikrai nebus didesnė nei gaunančių minimalią „sodrinę“ algą. Tad kam rūpi freelancerių, dirbančių grafikos dizaineriais ar kirpėjais, pensija?
Na, o dabar atverskime kitą medalio pusę. Rūpinamės saviškių pensija, norime, kad jie sulaukę senatvės galėtų neskaičiuoti monetų maisto prekių parduotuvėje, o apsilankymas vaistinėje nepriverstų palikti ketvirtadalio pensijos.
Jau kurį laiką ne paslaptis, kad didžioji dalis tolimųjų reisų vairuotojų yra iš trečiųjų šalių. Nesuklysiu sakydamas, kad jie siekia net 80 procentų visų dirbančiųjų. Su vairuotojų trūkumo problema susiduria ne tik Lietuva, jų trūksta visame pasaulyje dėl įvairių priežasčių. Tačiau Lietuvoje kasmet deficitinei profesijai taikomos didesnės ar mažesnės kvotos norint įsivežti darbuotojus iš minėtų šalių.
Savo akimis matau, kaip jie po kiekvieno reiso išgrynina pinigus ir patraukia atgal į Ukrainą, Baltarusiją ar Kazachstaną. Savo atostogų metu jie čia nesinaudoja jokiomis viešosiomis paslaugomis – sveikatos apsaugos, švietimo ir tuo labiau neprojektuoja, kad gaus lietuvišką pensiją. Ir nei vienas darbuotojas atvykęs čia dirbti su savimi neatsiveža šeimos, kuri tomis paslaugomis naudotųsi.
Tad kodėl mes rūpinamės vairuotojų pensijomis, kai, visų pirma, yra kitų profesijų, kurios tikėtina gaus tikrai mažesnes? O tuo pačiu metu nenorime įsileisti dirbti žmonių, kurie net neturi intencijų naudotis mūsų viešosiomis gėrybėmis ir slėgti valstybės biudžeto, o tik padeda kurti verslą, generuojantį 7 proc. Bendrojo vidaus produkto. Ar kas nors galėtų paaiškinti?