Šiandien žodžiai viešieji darbai daugeliui asocijuojasi su bausme, skirta už tam tikras baudžiamąsias veikas. Nors Lietuvos Respublikos užimtumo rėmimo įstatyme viešieji darbai ir yra numatyti kaip priemonė siekiant suteikti galimybę darbo ieškantiems asmenims užsidirbti pragyvenimui būtinų lėšų bei sudaryti sąlygas laikinai įsidarbinti ekonominių sunkumų patiriančių įmonių darbuotojams, tačiau iki Covid-19 viruso sukeltos krizės ta priemonė plačiau naudojama nebuvo. Priešingai nei tarpukariu, kada būtent viešieji darbai pradėjo išbristi iš nedarbo krizės.
Visuomenei naudingi ir reikalingi viešieji darbai
Tarpukariu bedarbiai turėjo galimybę gauti socialinę paramą. Tačiau kai kurios savivaldybės nusprendė pakeisti nusitovėjusią tvarką ir bedarbiams pašalpų nebemokėti. Viena iš pirmųjų buvo Kauno miesto valdžia, kuri 1924 m. pabaigoje nusprendė bedarbiams nebeišduoti pašalpų, o pasitelkti juos miesto tvarkymo darbams. Kaip rašė 1925 m. sausio 2 d. laikraštis „Lietuva“, „kad suteikus esantiems Kaune bedarbiams darbo, Miesto Valdyba buvo suplanavusi nukasti ir išlyginti Kauko gatvę, kuri leidžia arčiausiai susisiekti Žaliajam Kalnui su Naujamiesčiu.“
Jau kitais metais LR Vidaus reikalų ministras Vladas Požela patvirtinto Viešųjų darbų lėšų gavimo ir naudijmo taisykles, kuriose buvo skelbiama, kad „būtinam reikalui esant duoti darbo bedarbiams, organizuojami viešieji darbai“. Pastarieji turėjo būti „visuomenei naudingi ir reikalingi kaip tai – gatvių ir aikščių grindimas, kelių lyginimas ir žvyriavimas, grovių kasimas, kelmų rovimas, kuro gaminimas, pievų nusausinimas, laukų drenavimas ir t.t.“
1932 m. Šiaulių burmistras J. Valančius džiaugėsi, kad, pradėjus vykdyti viešuosius darbus, mieste neliko bedarbių: „Ankstyvesnės miesto savivaldybės jų [bedarbių] pačios priveisė, duodamos pašalpas. Tų pašalpų gauti suvažiuodavo kaimiečiai ir dažnai įvairūs perėjūnai. Dabar miesto savivaldybė pašalpų neduoda, išskyrūs tas moteris, kurioms negalima suteikti darbo. Vyrams visiems miesto savivaldybė duoda akordinius [kada mokama ne už laiką, bet už rezultatą] darbus. Dabartiniu metu bedarbių beveik kaip ir nėra.“
Viešaisiais darbais bedarbių skaičiaus augimą suvaldydavo ir kiti miestai. Tais metais Ukmergė gyrėsi, kad pas juos su bedarbiais nėra vargo, nes mieste netrūksta viešųjų darbų. Kovodama su nedarbu Kauno miesto savivaldybė jokio amato nemokančius darbininkus stengėsi išmokyti naujos veiklos. Buvo suorganizuoti akmens tašymo darbai, kuriuose dirbo 80 žmonių. Pasak Kauno burmistras Antano Graurogko, „tašytus akmenis manoma suvartoti ne tik gatvėms grįsti, bet ir Nemuno krantinėms iškloti“. 1932 m. gegužės 24 d. „Lietuvos aide“ buvo džiaugiamasi, kad viešieji darbai „davė dvigubą naudą Kaunui: ir žmonės neliko be darbo, ir dideli darbai miestui nudirbti“. Kauno miesto savivaldybė tiems darbams buvo asignavusi 200000 litų, dar 130000 litų buvo gauta iš vyriausybės. Šiandien visa suma sudarytų apie 1 milijoną eurų.
Milijonai iš valstybės
Tačiau ne viskas buvo taip gražu. Didžioji ekonominė krizė Lietuvoje kėlė vis skaudesnių padarinių, bedarbių vis gausėjo. 1933 m. buvo priimtas Viešųjų darbų fondo įstatymas, kuriame buvo numatyta, kad viešiesiems darbams organizuoti ir atlikti turėjo būti sudaromas fondas, susidedantis iš darbdavių, rangovų ir tiekėjų mokesčių bei valstybės iždo ir savivaldybių lėšų.
Netrukus LR Ministrų kabinetas patvirtino 1934–1935 m. viešųjų darbų sezoninį planą. Žiemos sezone buvo planuojama duoti darbo 8000 bedarbių, jiems suteikiant apie pusę milijono darbo dienų. Tam tikslui valstybė skyrė 1865000 litų (dabar – apie 5,4 mln eurų). Buvo akcentuota, kad daugiausia lėšų bus skiriama Kaunui, Marijampolei, Šiauliams, Panevėžiui ir kitiems Lietuvos didmiesčiams, kadangi ten buvosunkiausios bedarbių gyvenimo sąlygos. 1935–1936 m. valstybės skiriama suma išaugo iki beveik 2,5 milijonų litų (dabar – apie 7, 25 mln eurų).
1935 pavasarį Kaune viešuosius darbus dirbo apie 1000 darbininkų, beveik pusė jų dirbo Aleksote: tvritino kalno šlaitą, kad jis neslinktų bei tiesė naujas gatves. Dirbama būdavo dviem pamainom nuo 7 iki 13 val. ir nuo 13 iki 17 val. Pagal patvirtintus įkainius, vidutinis uždarbis buvo 3 litai (dabar tai būtų apie 8,7 eurų) per dieną. Atlyginimas būdavo išmokamas kiekvieną šeštadienį. To meto spauda rašė: „Masę darbininkų sudaro fizinio darbo darbininkai, bet vienas kitas yra ir inteligentinio darbo profesijos žmogus. Čia, pav., dirba vienas eks-kunigas, vienas buvęs nuovados viršininkas, buvęs gimnazijoj muzikos mokytojas ir vienas advokatas.“
Inteligentai bedarbiai
1938 m. radikaliame amatininkų gyvenimo ir darbo žurnale „Amatininkas“ pasirodė teiginys, kad „inteligentai bedarbiai yra sunki valstybei ir visuomenei našta“.
Inteligentų bedarbių klausimas spaudoje buvo keliamas nuo pat ekonominės krizės pradžios. Dar 1934 m. savaitraščio „Sekmadienis“ ironiškame straipsnelyje „Kaip gyvena inteligentai bedarbiai“ buvo rašoma, kad „Oi, nėra saldi jųjų dalia! Tai „kova su gyvenimu“ tikrąja to žodžio prasme, kova labai reali... Štai trumpai suglausta viena tokio žmogaus diena: iš ryto jis „atsikelia“ stačiai kur nors... Apsivalo rūbus, kad atrodytų švarus, kaip pridera kiekvienam padoriam žmogui. Apie dvyliktą valandą jo pilvas pareiškia savo neabejotinas teises. Pradeda kombinuoti, lakstyti pas visokiausius pažįstamus dėlei lito pietumus „karališkojoje“. Gauna – pavalgo ir tada laikinoji sostinė ir bendrai visas gyvenimas atrodo toks malonus, geras... Paskui vėl tiek pat laksto, galvoja, kol „iškombinuoja“ pokelį papirosų. Užsirūko – gyvenimas dar malonesnis... Tada jis yra patenkintas visais ir, bendrai, gerbia visą krašto santvarką. <...>
Miesto sodas – tai taip vadinamoji „didžioji kavinė“, kur kasdien nuo ryto iki vakaro galima pamatyti tuos pačius veidus. Ten sėdima iš ankstaus ryto ir diskutuojama įvairūs „projektai“. Kai fabrikų sirenos sukaukia dvyliktą valandą dienos, „kavinėje“ kalbos nutilsta ir visi susimąsto. Pats pirmutinis kažin ką pesimistiškai pašnabžda ausin šalia savęs sėdinčiam draugui. Jis reikšmingai papurto galvą ir vėl taip pat pašnabžda sekančiam. Per dešimtį minučių šita sekretna [slapta] telegrama apeina visus sėdinčiuosius ir galite pastebėti, kaip pats paskutinis priešingoj eilėj sėdintysis melancholiškai papurto galvą... Gal įdomu, koks šitos sekretnos „telegramos“ tekstas? Jis susideda iš keturių žodžių: – Gal turi pietums litą! Kai paskutinis papurto galvą, visi pasikelia ir išeina ieškoti...“
1934 m. vasario 23 d. „Lietuvos aido“ puslapiuose pasirodė žinia, kad „Vidaus reikalų ministerijoje yra sumanyta, atsižvelgiant į sunkų bedarbių inteligentų būvį, šią vasarą įsteigti darbo stovyklą. Jon būtų priimami tiktai bedarbiai inteligentai. <...> Stovykloje dirbantieji gaus visą išlaikymą ir gal būt, dar tam tikrą atlyginimą. <...> Inteligentai bedarbiai pirmoje eilėje dirbtų vieškelio Kaunas – Jurbarkas gerinimo darbus.“
Pradžioje inteligentai bedarbiai darbu buvo aprūpinami tik Kaune. Vis gausiau į miestą plūstant bedarbiams buvo nuspręsta darbu aprūpinti jų kilimo vietose. 1936 m. Kaune inteligentai bedarbiai vyrai buvo siunčiami tašyti akmenis ir kirsti miškus. Kiek sunkiau sekėsi surasti darbo inteligentėms bedarbėms motrims, kurių skaičius tais metais išaugo iki 300. Vėlesniais metais inteligentams bedarbiams buvo „daugiausia pavedama darbininkų priežiūra ir jų išsilavinimui bei specialybei tinką darbai“.
Neregėtas bedarbių skaičius Vilniuje
1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, buvo susidurta su nauja problema. „Kai tik į Vilnių įžengė mūsų kariuomenė, tuojau buvo susirūpinta viešųjų darbų organizavimu, kad darbo žmonėms, būtų suteikta darbo, kurie jo ilgesnį laiką neturėjo“ – 1939 m. lapkričio 6 d. rašė „Lietuvos aidas“.
1940 m. gegužės 1 d. „Lietuvos aide“ apibendrinant per pusmetį nuveiktus darbus Vilniuje buvo konstatuota, kad „Registruotų bedarbių prieš pusmetį Vilniuje rasta apie 15000. Tai, rodos, Lietuvoje dar negirdėtas bedarbių skaičius. Blogiausia tai, kad jų tarpe keletas tūkstančių buvo „profesionalų“ bedarbių, kuriems darbas buvo tapęs kažkokiu paniekos žodžiu. Jie jau ištisais metais vertėsi bedarbių pašalpomis, žinoma, visiškai, skursdami.<...> Didžiausia naujiena buvo darbo prievolės įvedimas. Nors žiema ir nepalanki buvo, bet nemažas kiekis bedarbių vis dėlto buvo aprūpintas darbu. Paskutiniu metu visi bedarbiai galėjo gauti darbo bent 2–3 savaites per mėnesį ir uždirbti nuo 3,5 iki 8 litų per dieną. <...> Dabar darbas ja pradedamas gerbti, nes jame randama dvejopo pasitenkinimo: pats darbas ir realus, atliktą darbą atitinką geras atlyginimas <...> Pavasariui įsigalint Vilniuje vis prasideda daugiau viešų darbų ir bedarbių kiekis, rodos, jau bus visiškai sutirpęs.“