Nieko keista, kad kilus ginčui pirmiausia įprastai yra siekiama susitarti geruoju ir abipusiu nuolaidų keliu rasti kompromisą, kuris kuo labiau atitolintų bylinėjimąsi ar kitas kardinalias priemones. Tokia strategija tikrai dažnai pasiteisina, nes leidžia tiek apmalšinti itin didelius kreditorių lūkesčius ir ambicijas, tiek suteikia papildomos erdvės su sunkumais susidūrusiems skolininkams.
Vis dėlto toks elgesys kai kuriais atvejais gali lemti visiškai priešingą rezultatą. Užuot efektyviai suvaldęs kilusią situaciją kreditorius gali atsidurti žymiai prastesnėje padėtyje ir prarasti iniciatyvos galimybę, jei skolininkas tokias „derybas“ išnaudos nesąžiningiems veiksmams, kurie dar labiau pablogins kreditoriaus galimybes patenkinti savo reikalavimą. Todėl kreditoriams, svarstantiems įvairius variantus pažeidimo atveju ir ketinantiems ieškoti sprendimo būdo, rekomenduojame atkreipti dėmesį į kelis aspektus.
Pirma, kreditorius turėtų įvertinti, ar geranoriškas nuolaidų suteikimas skolininkui objektyviai gali leisti pasiekti norimą rezultatą ir ar tai nesudarys pagrindo skolininkui tiesiog piktnaudžiauti tokiu palankumu. Kai kuriais atvejais termino įvykdyti prievolę (sumokėti, pateikti prekes, atlikti darbus ir pan.) pratęsimas objektyviai negali pagerinti skolininko padėties ir leisti skolininkui prievolę įvykdyti. Jei skolininkas neturi jokių gautinų sumų ar kitų šaltinių, iš kurių galėtų ateiti lėšos, skirtos kreditoriui, termino atidėjimas kreditoriaus padėties niekaip nepagerins, tuo tarpu skolininkui jis gali sudaryti sąlygas prisiimti papildomų prievolių ir taip tik padidinti bendrą reikalavimų jam sumą. Analogiškai, jei skolininko veikla objektyviai nerodo galimybių per papildomą laikotarpį gauti reikalingas prekes ar atlikti tam tikrus veiksmus, tikėtis stebuklo, jog tai „kaip nors“ vis tik įvyks, būtų naivu. Tokiais atvejais taikus situacijos sprendimas yra įmanomas tik iš esmės modifikuojant tarpusavio įsipareigojimus, vienas prievoles keičiant kitomis, tačiau vien papildomas terminas kreditoriui būtų visiškai nenaudingas, nes, jam pasibaigus, padėtis tikėtinai būtų dar blogesnė, o galimybės apginti savo interesus – gerokai mažesnės.
Antra, kreditorius prieš bet kokias derybas ir kompromisus turėtų gerai įvertinti esamą skolininko padėtį. Tikėtina, kad, palyginti su padėtimi, buvusia sutarties sudarymo metu, ji bus gerokai pakitusi: tiek turimo turto kiekis ir būklė (kiek įkeista, kiek areštuota ir pan.), tiek prisiimtų įsipareigojimų sudėtis ir skaičius, kreditorių veiksmai (gal kas nors jau pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus), tiek kiti svarbūs veiksniai ir aplinkybės. Tokia analizė objektyviai parodytų, ar papildomos nuolaidos ir delsimas imtis veiksmų iškart nepadarys didesnės žalos kreditoriui, ar užtikrins, kad ir pasibaigus deryboms ar papildomam terminui vis dar bus galimybė skolininkui vykdyti įsipareigojimus.
Trečia, net jei pirmiau paminėti aspektai yra įvertinti ir kreditorius mato objektyvių galimybių skolininkui pagerinti savo padėtį per tam tikrą periodą ir įvykdyti savo įsipareigojimus, rekomenduotina vis tiek aptarti papildomus prievolių užtikrinimo būdus (jei tai nebuvo padaryta anksčiau): gauti finansiškai pajėgaus subjekto garantiją ar laidavimą, įsikeisti daiktus, gautinas sumas ar kitokį turtą ir pan. Viena vertus, tokie papildomi suvaržymai parodys, kiek pats skolininkas yra linkęs rizikuoti ir kiek jis pats tiki savo galimybėmis vykdyti įsipareigojimus ateityje, kita vertus, sutartinių įsipareigojimų neįvykdymas yra objektyvus pagrindas peržiūrėti šalių tarpusavio teises ir pareigas bei kreditoriui sustiprinti savo padėtį.
Galiausiai visada reikėtų apsvarstyti ir gana netipinį variantą: pradėti derybas su skolininku dėl prievolės vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, tačiau paraleliai kreiptis į teismą, kad būtų gautas galutinis teismo sprendimas dėl prievolės. Toks kelias ne tik sutaupytų laiko ateityje (nepavykus surasti kompromiso ar skolininkui pažeidus ir papildomą susitarimą, galima būtų iškart kreiptis dėl priverstinio vykdymo, nebegaištant laiko teisme), bet ir veiktų kaip papildomas saugiklis, kad skolininkas nemėgins išnaudoti derybų turtui paslėpti ar papildomiems įsipareigojimams prisiimti. Žinoma, toks kelias ne visai racionalus, jei ketinama atidėti prievolės vykdymą kelerių metų ar ilgesniam periodui, tačiau trumpuoju laikotarpiu jis gali tiek padėti išvengti piktnaudžiavimo iš skolininko pusės, tiek rodytų skolininkui, kad konstruktyvios derybos gali būti vienintelis sprendimas nenorint priverstinio vykdymo.
Be abejo, kiekviena ginčo situacija yra išskirtinė, kaip kad unikalūs yra ir šalių tarpusavio santykiai, jas siejusi istorija ir pasitikėjimo laipsnis. Vis dėlto teiginys, kad „bet kokia taika yra geriau už karą“ verslo santykiuose ne visuomet yra pamatuotas, o geriausiam sprendimui gali pakakti vien paprasčiausio pasidomėjimo kitos šalies padėtimi ir kitų, netradicinių variantų apsvarstymo.