Bet kokia krizė per brangiai kainuoja, kad nieko iš jos nepasimokytume. Reikia tikėtis, kad neleisime sau tokios „prabangos“ ir nuo šiol, užklupus kitai netikėtai situacijai, ją pasitiksime kur kas rimčiau pasiruošę. Gegužę savo narių klausėme, kokius pagrindinius atradimus jie iš šio netipinio laikotarpio išsineša. Lyderiaujantis atsakymas, kaip ir galima buvo tikėtis, – itin greitas išmokimas naudotis technologijomis.
Ties šia tema, ko gero, apsistoti neverta. Daugelis jau sutinka, kad nuotolinis darbas – nebe laikinas sprendimas, o nauja realybė.
Kitas dažnai įvardytas pasiekimas – procesų efektyvinimas. Nemaža dalis organizacijų, kurios detaliai peržiūrėjo verslo procesus ir juos optimizavo, priėmė sprendimus atsisakyti tų, dėl kurių abejojo, bet vis nesiėmė veiksmų iki karantino. Daug kas mini, kad pagaliau susitvarkė tuos procesus, kuriems anksčiau vis neatrasdavo laiko.
Krizės laikotarpiu neabejotinai ypatingas vaidmuo atitenka komunikacijai ir informacijos valdymui. Daugelyje organizacijų už komunikaciją atsakingi asmenys, personalo vadovai atsidūrė „ypatingoje“ vietoje – tarp darbuotojų ir įmonės vadovo. Jie tapo tarsi žaibolaidžiu, kuris turi suvaldyti ne tik techninius, bet ir emocinius informacijos niuansus. Tad ieškoti būdų, kaip efektyvinti komunikaciją, reikėjo visiems. Pradžioje buvo daug pasimetimo, chaoso, bet situacijai stabilizuojantis didelė dalis mūsų apklaustų įmonių sutiko, kad vidinės komunikacijos procesai buvo suvaldyti.
Vienos svarbiausių išmoktų pamokų gerinant vidinę komunikaciją – laiku baigiami susirinkimai (pasirodo, tai tapo nemenku iššūkiu), apgalvota ir išsami darbuotojams pateikiama informacija, šiltesnis, draugiškesnis bendravimas tarp kolegų, vadovų komandose.
Aiški, skaidri komunikacija be melo ar nutylėjimų – tai, ką (dar kartą) atrado ir, reikia tikėtis, išsineša ateičiai organizacijų vadovai.
Dauguma apklaustų įmonių paminėjo, kad krizė padėjo išryškinti, kas yra kas: aiškiai pasimatė, kurie darbuotojai dirba tikrai efektyviai, kurie vadovai geba dirbti su savo komanda net ir be gyvų susitikimų. Nemaža dalis įmonių įvardijo, kad atsirado didesnis pa(si)tikėjimas, jog galime dirbti ir nutolę: vadovai išmoko pasitikėti darbuotojais, darbuotojai irgi patikėjo, kad tai įmanoma.
Kas svarbu grįžtant? Karantino ribojimams vis švelnėjant, organizacijos sprendžia daugybę techninių klausimų: kaip užtikrinti sklandų grįžimą į ofisą? Kada grįžti? Kaip tą daryti – visiems iš karto ar dalimis? Šiuo metu nemaža dalis įmonių įvardija dar vieną pastebėtą tendenciją – darbuotojai, iš pradžių skundęsi socializacijos trūkumu, grįžti į ofisus visai nesiveržia. Lūžis jau įvyko, darbuotojai apsiprato prie kitokios darbo realybės, o ir artėjanti vasara bei galimybė susitikti pabendrauti mieste ar kavinėse socializacijos trūkumą patenkina. Maža to, šalia to dar daugybė taisyklių, kurių būtina paisyti – higienos, nuotolių ir kitų reikalavimų užtikrinimo. Tad organizacijos ieško būdų, kaip sugrąžinti motyvaciją darbui biure. Kai kurie pasitelkia ir labai kūrybiškus sprendimus.
Kaip pavyzdį norėčiau paminėti „Baltic Amadeus“, kurie saugumo reikalavimus biuruose užtikrina žaismingu aplinkos ženklinimu, pritaiko lauko erdves darbuotojų poilsiui ir susitikimams, o kolegų pasitarimams siūlo pasivaikščiojimus lauke: pagal planuojamą darbuotojų susitikimo trukmę įmonė paruošė keletą maršrutų pasivaikščiojimams, kurie automatiškai pasiūlomi kuriant kalendoriaus įrašą.
Nors šiuo metu tikrai daug įmonių dėmesio reikalauja organizaciniai klausimai, noriu priminti dar kelis labai svarbius dalykus.
Pirma, nepamirškime aiškiai iškomunikuoti darbuotojams, kas keisis ne tik sveikatos ar higienos užtikrinimo, bet ir lūkesčių prasme – gal keisis atlyginimai, premijavimo sistema, darbo valandos, taisyklės? Gal pasibaigus ribojimams išlaikysime nuotolinį darbą ir keisime darbo organizavimo tvarką? Visa tai darbuotojai turi žinoti jau dabar.
Antra, jau laikas ruoštis situacijai, kurią turėsime kelių mėnesių bėgyje. 2008-2009 metų krizė parodė, kad žmonėms prireikė kelių metų atsigauti emociškai. Kaip rodo įvairūs tyrimai, po visų didelių nelaimių bei įtampų neretai ateina nusivylimo laikas. Tad ne tik techniniai, bet emociniai, psichologiniai niuansai turi išlikti organizacijų prioritetų viršūnėse.
Ir trečia – jokiu būdu nepamirškime to, ko išmokome: dirbkime efektyviai, išnaudokime technologijas ir kitokias darbo formas, palaikykime žmogišką ryšį tarpusavyje, nepamiršdami paklausti, kaip laikosi tas kolegos augintinis ar kaip sekasi įgyvendinti asmeninį projektą.