Pastaroji tendencija, be jokios abejonės, daug gero nežada. Darbo jėgos trūkumas, dar didesnės pensijų išlaidos, darbingo amžiaus ilginimas ir t. t. Tačiau ar tikrai valstybės subsidijos darbdaviams yra geriausia priemonė keisti situaciją?
Visoje šioje diskusijoje pasigendama akcento, kad pats amžius anaiptol nėra bėda. Atvirkščiai, darbuotojų įvairovė (taip pat ir amžiaus) organizacijoje yra sveikintina. Ir tai ne tik mūsų šalies, bet viso pasaulio tendencijos. Štai „Cloverpop“ kompanijos atlikto tyrimo duomenimis, komandos, kurias sudaro įvairaus amžiaus ir skirtingų geografinių vietovių žmonės, net iki 87 proc. priima geresnius verslo sprendimus, palyginti su individualius sprendimus priimančiais asmenimis.
Be kita ko, vyresni žmonės dažniausiai yra kur kas lojalesni, o ši savybė dabar kaip niekad vertinama.
Pagrindinis klausimas turėtų būti ne kaip įdarbinti vyresnio amžiaus žmones, o kaip padėti jiems persikvalifikuoti, adaptuoti savo žinias šių dienų rinkai ir kuo ilgiau joje išsilaikyti. Kol kas mūsų šalyje nėra tokio nuoseklaus užimtumo išlaikymo modelio, kuris nukreiptų vyresnius žmones reikiama kryptimi – padėtų gauti kitą profesiją ar reikalingų žinių, leidžiančių be streso pakeisti darbą.
Aišku, tą gali daryti kiekvienas darbdavys atskirai. Ir daro. Tik toli gražu ne dauguma. Kai kurios pavienės organizacijos, ypač tarptautinės, turi savo vidines akademijas, mokymus ar perkvalifikavimo kursus. Pavyzdžiui, „Intrum Global Business Services“, „Maxima LT“, „Rimi Lietuva“, „Cognizant Technology Solutions Lithuania“ ir kt. Bet, kaip jie patys sako, to nepakanka.
Kur kas palankiau būtų turėti galimybę ruošti ir atrasti reikiamus žmones vienoje vietoje. Kodėl to nepadarius valstybės mastu? Ruošti žmones pokyčiams, skatinti domėtis skirtingomis sritimis, būti lankstiems turėtų būti visos valstybės atsakomybė. Štai kur galima investuoti tuos pinigus, kuriuos dabar ketinama skirti subsidijoms.
Įmonės nori bendradarbiauti ir padėti atsirasti reikiamiems mokymams, kursams (kaip juos bepavadintume). Pavyzdžiui, kuriant trumpalaikes vakarines studijas, kur vyresni žmonės galėtų persikvalifikuoti, įgyti reikalingų žinių. Ir tą teigiu ne teoriškai, o žinodama PVPA narių poziciją. Darbdaviai su kai kuriomis valstybės institucijomis šiuo klausimu kalbėjo ne kartą, tačiau pajudėti iš vietos kol kas nepavyko.
Kitas dažnai minimas dalykas, kad vyresniems žmonėms sunku, o gal net neįmanoma „persilaužti“, mokytis naujų dalykų. Bet toks požiūris visai nepagrįstas, juk kalbame ne apie „raketų mokslus“. Dažna organizacija prašo mokėjimo naudotis kompiuteriu pagrindų, galbūt elementarių užsienio kalbos žinių (jų galima išmokti ir per kelis mėnesius), finansinio raštingumo, kuris Lietuvoje yra vienas žemiausių visos Europos mastu. Viso to, beje, reikia ne tik darbui, bet apskritai pilnavertiškesniam gyvenimui.
O visa kita – paties žmogaus požiūrio, noro ir valios reikalas. Kai kuriems gali trūkti elementaraus supratimo, ką reiškia dirbti biure. Ir nieko tokio. Viso to išmokstama per patirtį.
Tiesa, ne paskutinėje vietoje ir pačių darbdavių požiūris – supratimas, kad amžius – ne rodiklis. Kai kuriems netgi praverstų pasidomėti, pasimokyti, kaip kokybiškai priimti į kolektyvą vyresnius žmones, ypač tais atvejais, jei tokių darbuotojų dar neturėjo.
Tai ar tikrai amžius yra bėda? Ne. Ar papildomos išmokos padės? Irgi greičiausiai ne. Juk jeigu žmogus turi tinkamų kompetencijų, jį darbdavys įdarbina ir be „nuolaidų“ ar „akcijų“. Aišku, jei tuos papildomus pinigus darbdaviai skirtų tinkamam vyresnių darbuotojų paruošimui – adaptacijai darbo vietoje, irgi būtų sveikintina. Tačiau kas tą užtikrintų ir sukontroliuotų?
Primenu, kad šiuo metu Vyriausybė yra nutarusi iki 6 mėnesių mokėti subsidijas darbdaviams, įdarbinantiems vyresnius nei 45 metų amžiaus bedarbius, arba teikti vienkartinę 18.800 Eur paramą tokio amžiaus asmeniui, jeigu jis pirmą kartą steigia sau darbo vietą labai mažoje įmonėje. Tai numatyta Užimtumo įstatymo pakeitimuose. Jeigu pakeitimams pritars Seimas, jie įsigalios nuo 2020 m. birželio 1 d.