Kalbėjome apie tai, kad dideli darbo mokesčiai verčia gyventojus emigruoti, o likusiųjų Lietuvoje gyvenimo kokybė nepagerės, nes atlyginimų augimas bus matomas tik „ant popieriaus“ dėl vis sparčiau augančių kainų. Prognozavome, kad valstybė neturės iš ko mokėti aukštesnių atlyginimų valstybės tarnautojams, tame tarpe ir mokytojams. Deja, šios prognozės pradėjo pildytis.
„Barclays“ verslo modelis Lietuvoje galbūt ir nepaskatino ypač gerai apmokamų darbo vietų kūrimosi. Tuomet Lietuva pirmiausia buvo pasirinkta dėl žemesnių specialistų atlyginimų, kurių ilgainiui nebuvo galima išlaikyti tame pačiame lygyje ir buvo prarastas konkurencinis pranašumas kitoms pasaulio valstybėms. „Barclays“ pasitraukimas išties nėra jokia tragedija. Visi darbuotojai susiras kitus darbus, nes rinkoje yra didelis kvalifikuotų IT specialistų stygius.
Tačiau tvirtinti, kad tai nėra sisteminių problemų pasekmė ir kad galima toliau gyventi ramiai yra savęs apgaudinėjimas. Mums teko bendrauti su „Barclays“ vadovais asmeniškai, kurie pripažino, kad Lietuvos darbo santykių apmokestinimas yra nekonkurencingas lyginant su kitomis vakarų Europos valstybėmis, jau nekalbant apie Lenkiją ar Baltarusiją.
Prie „Barclays“ sprendimo prisidėjo ir nuolat prastėjanti demografinė Lietuvos padėtis. Geriausi darbuotojai žiūrėjo į „Barclays“ kaip į galimybę gauti „pradžiamokslį“, po kurio jie galėtų ieškotis geriau apmokamo darbo užsienyje. Kurti išties ypač aukštos kvalifikacijos reikalaujančias ir labai gerai apmokamas darbo vietas „Barclays“ Lietuvoje nedrįso, nes šalyje tiesiog per aukštas darbo jėgos apmokestinimas.
Didelis darbo apmokestinimas ir darbuotojų stygius galiausiai ir nulėmė, kad „Barclays“ negalėjo surinkti pilnos aukštos kvalifikacijos specialistų komandos, kurios reikia strateginiam ir tvariam įmonės padaliniui. Galimybė darbuotojus atsivežti iš kaimyninių valstybių taip pat buvo ribota dėl daugybės migracijos biurokratinių kliūčių.
Neabejojam, kad „Investuok Lietuvoje“ ir Ūkio ministerija padarė viską, kad „Barclays“ liktų, tačiau sisteminės problemos ir politinis fonas tapo pernelyg nepalankūs aukštą pridėtinę vertę kuriančių paslaugų centrų plėtrai.
Kai valstybėje nėra sukuriamos sąlygos kurtis aukštos pridėtinės vertės įmonėms, o kainų augimas kasmet spartėja, nenuostabu, kad krizė subrendo ir viešajame sektoriuje, kuriame atlyginimai auga ypač lėtai. Į griežtus fiskalinius rėmus save įspaudusi valstybė be augimo strategijos ir su didele baime skolintis net neįsivaizduoja, kur būtų galima rasti kelis šimtus milijonų eurų mokytojų atlyginimų kėlimui ar realios struktūrinės viešojo sektoriaus reformos inicijavimui.
Iš tiesų tų būdų yra daug – trūksta tik fantazijos ir politinės valios. Valstybė gali pasinaudoti vis dar žemomis palūkanų normomis ir skolintis, jeigu švietimas išties yra nacionalinis prioritetas. Savaime suprantama, nesiūlome skolintis lengvabūdiškai, siekiant tik trumpalaikės politinės naudos užgesinant gaisrą ministerijoje, tačiau ilgalaikiai sprendimai švietimo sistemoje yra reikalingi. Mes siūlome įkurti „Švietimo stabilizavimo fondą“, kuris į švietimą žiūrėtų kaip į investiciją į Lietuvos ateitį ir reikalautų atitinkamos grąžos – kokybiškos švietimo sistemos, kuri užtikrintų sklandų darbo rinkai reikalingų aukštos kvalifikacijos specialistų rengimą. Tai savo ruožtu ilgainiui užtikrintų didesnes užsienio investicijas į aukštos pridėtinės vertės darbo vietų kūrimą ir galiausiai didesnes pajamas į biudžetą bei geresnę gyvenimo kokybę Lietuvoje.
Taip pat galima apsvarstyti automobilių, nekilnojamo turto mokesčius ar didesnį PVM prabangos prekėms.
Pagaliau iš esmės reikia peržiūrėti ūkininkų ir kitą individualią veiklą vykdančių asmenų apmokestinimą. Milžiniškas pajamas gaunantys ūkininkai, advokatai, notarai, antstoliai ir toliau tik trupiniais prisideda prie gerovės valstybėje kūrimo ir kokybiškų viešojo sektoriaus paslaugų sektoriaus užtikrinimo. Ar ūkininkų ir advokatų vaikai į valstybines mokyklas nevaikšto ir jiems prisidėti prie jų išlaikymo nereikia? „Lemiamo Šuolio“ iniciatyva jau 2 metus bando atkreipti dėmesį i šią mokestinę neteisybę, tačiau vis atsitrenkia į siaurus interesus.
Politikai pagaliau privalo pradėti galvoti strategiškai ir vykdyti tikras mokestines reformas, o ne tik imituoti jas. Jei ir toliau bus žaidžiamas politinis futbolas, kur kiekvienas žaidėjas žiūri tik į trumpą Seimo kadencijos ciklą, Lietuvą paliks ne tik „Barclays“, bet ir kiti užsienio investuotojai.