Problemų židinys – dar pokariniu sovietmečiu pradėti kloti savitakiniai nuotekų vamzdynai, kurių didelė dalis pilnai nusidėvėjus ir daug kur veikia kaip lietaus nuotekų rinktuvai ar net kaip drenažas. Tai lėmė nekokybiškos vamzdynų medžiagos ir pasibaisėtina sovietmečio statybos darbų kokybė.
Apie nuotekų tinklų atstatymo būtinumą jau seniai diskutuoja ir mūsų kolegos Baltijos šalyse. Techninės atstatymo galimybės jau seniai sukurtos, tik reikia tam lėšų, kurias būtina įtraukti į nuotekų tvarkymo savikainą. Šios sąnaudos turėtų būti pripažintos kaip būtinos.
Atstatyti tinklus reiktų nedelsiant, pradedant nuo labiausiai avaringų vietų.
Darbų mastą liudija skaičiai – Lietuvoje yra apie 12,5 tūkst. kilometrų savitakinių nuotekų vamzdynų. Įvykus avarijoms jie atstatinėjami atkarpomis po 5, 10 ar, geriausiu atveju, 100 metrų. Bendra jų būklė tragiška ir ji nuolat prastėja.
Nuotekų tinklus net galime lyginti su šalies kelių būkle – daug kur pravažiuoti neįmanoma. Dedamas lopas ant lopo.
Kiek geresnė padėtis Lenkijoje, tačiau nesandarių vamzdynų šimtais kilometrų skaičiuojama Rumunijoje ir Bulgarijoje. Visa to priežastis – centralizuoti buvusio sovietinio bloko šalių užsakymai. Pagal Maskvos „Gost“ standartus lieti vamzdynai atsidūrė ne tik Lietuvoje ar Rumunijoje, bet ir Kuboje ar Etiopjjoje.
Kur kas mažiau problemų turi senosios Vakarų Europos valstybės, kur nebūta sovietinio darbo stiliaus ir kur pasitelkiamos modernios technologijos. Ten senoviniai vamzdynai ištisais kilometrais atnaujinami poliesterio medžiagos įdėklais iš vidaus. Ši medžiaga yra įmirkoma epoksidinėje dervoje ir suspausto oro slegiu įpučiama į seną vamzdį, taip suformuodama naują sluoksnį sename vamzdyje. Šis būdas leidžia renovuoti nuo 5 iki 50 cm diametro vamzdynus. Visa tai moderniai vadinama požeminėmis betranšėjėmis technologijomis, o toks vamzdynų remontų būdas nepamainomas Europos didmiesčių senamiesčiuose, kur griauti grindinio nevalia.
Šios technologijos startavo prieš pusę amžiaus, kuomet buvo pritaikytos kanalizacijos sistemų remontui. Tai nepamainoma ne tik senamiesčiuose, bet ir aukštai kalnuose, kur privažiuoti sudėtingai technikai keblu. Beje, šis audinys vamzdynų klojėjus visame pasaulyje pasiekia iš Tauragės „Lateral Repairs“ įmonės, kur šiemet žadama išausti 1 mln. bėginių metrų. Pažangą rodo ir tai, kad šiuolaikinė įranga ir robotai leidžia automatizuoti vamzdžių įdėjimą ir dervos paskirstymą. Tai leidžia sumažinti žmogaus darbo klaidas ir užtikrina tikslesnį procesą.
Tad mūsų trupantys betoniniai ir špižiniai vamzdynai kaip kokie karieso pažeisti dantys gali būti kapitaliai sulopyti. Tų gendančių dantų toli ieškoti nereikia – tai masiškai 1950–1980 metais statyti Kauno Kalniečiai ar Vilniaus Lazdynai.
Tad vaistų mūsų nesandariems vamzdynams yra – reikia tik remontą pripažinti būtinosiomis sąnaudomis ir kibti į darbus.