Gegužės antroje pusėje mūsų asociacija gavo Aplinkos projektų valdymo agentūros (APVA) kvietimą pasinaudoti parama pagal Lietuvos aplinkos apsaugos investicijų fondo (LAAIF) programą. Pinigai pagal kryptį „Vandens kokybė“ bus skiriami tam, kad nuotekų surinkimo tinklai nuo išvado, esančio viešoje teritorijoje, per vartotojams priklausančios sklypus būtų nutiesti iki pat įvado į namą.
Tokiu būdu norima padaryti tai, ko iki šiol dar pilnai nepavyko padaryti – neteršti aplinkos, prijungiant tuos privačius namus prie centralizuotosios nuotekų surinkimo sistemos, kurie už savo pinigus iki šiol to nepadarė, nors to reikalauja vandentvarkos ūkį reglamentuojantys teisės aktai.
Keista tai naujiena ir keista situacija. Dėl to, kad siūloma parama darbams, kurių vandentvarkos įmonės neturi nei teisės, nei pareigos vykdyti pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui. Būtent jis reguliuoja, kur mes – vandentvarkos įmonės – galime investuoti ir kaip turime nutiesti vandentiekio ir nuotekų tinklus.
Pagal šį įstatymą teisėta vandentiekio ir nuotekų tinklų statyba yra tik viešojoje teritorijoje, tai yra valstybinėje žemėje. Iki šiol tinklai taip ir buvo klojami, iki nuosavybės ribos – privačių sklypų. Savininkui telieka savo teritorijoje jam priimtiniausioje sklypo vietoje atlikti visus reikiamus darbus – pasirengti projektą ir prisijungti. Ir tai nėra jokia naujiena, taip savo tinklus plečia ir kitos natūralios monopolijos energetikos ir dujų įmonės. Paminėsiu dar, kad vandentiekio ir nuotekų įvadų įrengimo kaštai yra gerokai didesni už dujų ar elektros įvadų įrengimą.
Konsultavomės su teisininkais ir išsiaiškinome su asociacijos įmonėmis, kad vandentvarkos įmonėms privačioje žemėje tiesti tinklus yra neteisėta. Manykime, kad tai nėra sąmoninga paskata pažeisti vandentvarkos įmonių finansinę drausmę.
Jeigu tinklai už įmonės bei europines lėšas bus klojami privačiame sklype, įmonė taps įvado savininke ir turės jį eksploatuoti svetimoje žemėje. O tai reiškia, kad, ištikus avarijai, ne šeimininkas jį tvarkys ir jį prižiūrės, bet įmonė, o už jam suteiktą paslaugą sumokės visi kiti vartotojai ir abonentai. Kyla klausimas, kodėl už vandentvarkos įmonės lėšas skatinama privačiam asmeniui statyti nuotekų tinklą, o ne remontuoti tvorą, ar namo stogą?
Manome, kad turėtų būti pasirinktas kitas kelias. APVA siūlomus pinigus turėtų gauti savivaldybės ir panaudoti juos kaip paramą socialiai remtiniems žmonėms. Kelias juk paprastas – būsto savininkai turėtų pasisamdyti rangovus, ir jiems savivaldybės galėtų europiniais pinigais kompensuoti išlaidas.
Taip būtų teisėta ir socialiai teisinga, nes paramą gautų ne įmonės, bet nepritekliuje gyvenantys žmonės. Antraip parama sukeltų socialinę neteisybę. Juk vieni žmonės savo lėšomis atsivedė į namus nuotekų surinkimo vamzdžius, kiti to nepadarė ir anaiptol ne dėl to, kad skurdžiai gyvena.
Visiems žinoma, kad prisijungus prie nuotekų surinkimo tinklų už nuotekų sutvarkymą reikės susimokėti kainą, kurią moka visi centralizuotai nuotekas šalinantys miesto ar rajono gyventojai. Dažnu atveju tai pagrindinė priežastis, dėl ko vengiama jungtis prie nutiestų nuotekų tinklų. Nustatytas ne vienas atvejis, kai nuotekos iš privačiame sklype esančios išgriebimo duobės perpumpuojamos į nuotekų šulinį už sklypo ribos ir už jų sutvarkymą sumokame mes visi besinaudojantys centralizuota nuotekų surinkimo sistema.
Iš tiesų lauko tualetų, kad ir kiek apie juos kalbama, liko nedaug. Dažniausiai jie išlikę „nepatraukliuose“ gyvenamuose kvartaluose. Valstybė ten gyvenantiems žmonėms turėtų padėti. Dalis savivaldybių tai ir daro iš savo biudžeto skiria lėšų infrastruktūrai nutiesti.
Realiai šiuo metu dauguma piliečių, išplėtus centralizuotus nuotekų surinkimo tinklus už ankstesnių ES finansavimo periodų lėšas jau yra prie jų prisijungę. Paradoksas, bet jau keturi metai, kai devyniolika vandentvarkos bendrovių leidžia pinigus, tebesiginčydami teismuose su Aplinkos ministerija dėl 16 mln. eurų paramos grąžinimo dėl to, kad gyventojai to nepadarė iki 2016 metų pabaigos.