Dažnais atvejais greit randami kaltieji – tai sovietinių laikų projektuotojai. Esą būtent jie visas lietaus nuotekas nuo Vilniaus Pašlaičių, Fabijoniškių ar Šeškinės nuleido į Geležinio vilko „samtį“ – buvusio Pedagoginio instituto žiedą. Kaltinami ir sovietinių laikų kelių projektuotojai – esą jie nutiesė per daug plačias gatves.
Būtent čia norisi sustoti ir pasakyti – atsitokėkite, sustokite. Neteko girdėti, kad liūtys skandintų gatves ar gyvenamuosius namus didžiuosiuose Vokietijos ar Belgijos miestuose, nes ten galioja aiškūs standartai – vanduo infiltruojamas į žemę, o ne nuleidinėjamas kilometrinėmis trasomis.
Priežastys jau dabar daugmaž aiškios – kiek atsainus ne sovietinių laikų, o jau šių laikų viešųjų pastatų sklypų formavimas. Tūkstančiai kvadratinių metrų asfalto automobilių aikštelėms šalia „Akropolio“, milžiniškos „Ozo“ stogų dangos – būtent iš čia dvi nevaržomos upės šniokščia į Vilniaus Geležinio vilko žiedą, o dar sovietmečiu statyti lietaus kolektoriai nesugeba „praryti“ perteklinio vandens kiekio.
Tokio anachronizmo Vakarų Europoje neišvysi. Aplink didžiuosius prekybinius ar gamybinius statinius daugybė hektarų skiriami želdynams. Ne kas kita, o natūrali infiltracinė sistema išgelbėja gatvių infrastruktūrą nuo gamtos šėlsmo.
Pas mus Lietuvoje urbanistinė plėtra iškreipta, pramonės ar prekybos objektai statomi vidury gamtos rezervatų ar gyvenamųjų kvartalų, o po to rėkiama – skęstame.
Norime to ar nenorime, bet turime suprasti, kad gyvename šiltėjančio klimato aplinkoje, oras tiesiog verda, o permainų bus radikalių ir tam turime būti pasirengę. Žaliosios infiltracinės zonos turi būti taip suprojektuos, kad atlaikytų ribinius kritulių kiekius atsižvelgiant į 5 ar 10 metų perspektyvą.
Ir tai liečia ne tik tūkstančių kvadratų prekybos plotus ar fabrikus. Mes, vandentiekininkai, aimanuojame, kad po plačiais magistraliniais keliais per miestų centrus „pamirštama“ įrengti pralaidas ar sukurti žaliąsias infiltruojančias zonas. Daug kur aklinai bandoma užbetonuoti absoliučiai viską. Tuomet visi tie pertekliniai krituliai „šauna“ per komunalinių nuotekų ir šilumos tiekimo trasas bei skandinami gyvenamieji namai. Ir, be abejo, skubiai kovoti su neatitaisomo projektavimo broko padariniais siunčiamos budinčios vandentvarkos įmonių brigados.
Jau daugiau nei trisdešimt metų gyvename atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje, bet griežtai atidalinti kas kam priklauso nesugebame. Mūsų vertinimu, deramai projektuoti ir prižiūrėti infrastruktūros statinius – savivaldybių ir komunalininkų rūpestis, o tiekti vandenį ir tvarkyti nuotekas – tai jau vandentvarkos įmonių priedermė.
Dabar daug virkaujama – esą renovuoti visas tas siauras trasas reikia milžiniškų lėšų. Bet kur buvo įvairūs valdininkai, kai prekybos centrai buvo tik projektuojami? Natūralus ir klausimas, ar atsižvelgiant į klimato kaitą jau yra pakeisti reikalavimai architektams projektuojant viešąsias erdves.
Ekspertų diskusijose klausimai užduodami ir dar aštriau: ar tikrai suvokiama, kad ištisi telekomunikaciniai ar trasų vamzdynai po gatvėmis turi ir strateginę reikšmę? Bet koks prašalaitis čia net neturėtų kišti nosies. Supraskime: lietaus kolektoriai ir vamzdynai – tai savotiška mini metro linija, kur kiekvienas varžtas ar posūkis gali sukelti nenusakomų padarinių.
Visas šis Gordijaus mazgas turėtų būti išraizgytas, iš praeities klaidų turėtų būti pasimokyta, nes jau dabar „butelio kakliukus“ praplatinti valstybei kainuos šimtus milijonų eurų. Iš kur juos gauti? Apie tai kol kas niekas nekalba.