Kaip žinoma, Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba (VERT) paskyrė dešimt garantinių vandens tiekėjų – po vieną kiekvienam Lietuvos regionui. Jais tapo didžiausios šių regionų vandens tiekimo įmonės.
Mažesni tų regionų vandens tiekėjai buvo įpareigoti į garantinių tiekėjų atidarytas sąskaitas kas ketvirtį pervedinėti po du procentus praėjusių metų pajamų. Buvo teigiama, kad sukauptos lėšos taps tam tikra finansine paspirtimi garantiniam vandens tiekėjui, jei kuris nors „mažiukas“ taps nemokus.
Šis mokestis yra socialiai neteisingas. Pavyzdžiui, Alytaus regione garantiniu tiekėju paskirta bendrovė „Dzūkijos vandenys“. O likę vandens tiekėjai – „Druskininkų vandenys“, „Varėnos vandenys“, „Lazdijų vandenys“ ir „Simno komunalininkas“ – kas ketvirtį moka dviejų procentų nuo praėjusių metų pajamų įmokas į bendrovės „Dzūkijos vandenys“ atidarytą kaupiamąją sąskaitą.
Pernai mažesnieji Alytaus regiono vandens tiekėjai į šią sąskaitą jau pervedė lėšas už tris ketvirčius. Netrukus reikės mokėti įmokas už pirmąjį šių metų ketvirtį. Tuo tarpu garantiniai vandens tiekėjai nuo tokių pinigų kaupimo yra atleisti.
Kokia iš to nauda? Garantiniais vandens tiekėjais paskirtos bendrovės papildomo mokesčio išvengia, o mažesnieji, suprask, nepatikimi ir rizikingi, priversti tuos du procentus duoklės įtraukti į sąnaudas ir padidinti tiekiamo vandens kainą.
Nelogiškas ir pats pinigų kaupimas bei užšaldymas sąskaitose – jie tiesiog palaipsniui nuvertėja, o mažosios įmonės, norėdamos nutiesti porą šimtų metrų trasos, priverstos imti kreditus. Tai dar labiau išbrangina vandens ar nuotekų tvarkymo kainas.
Jau dabar pripažįstama, kad „garantinio tiekimo mokestis“ dar labiau didina socialinę atskirtį tarp didmiesčių ir provincijos gyventojų. Realiai tą dviejų procentų įmoką susimoka mažesnių savivaldybių gyventojai ir dėl to vandens tiekimo kaina pakyla iki 10 centų už „kubą“. Tai paveikia maždaug penkiasdešimties savivaldybių gyventojus. Ir tik dešimties didmiesčių gyventojai yra atleisti nuo šio mokesčio.
Absurdas tęsiasi ir toliau – pinigų garantiniai tiekėjai negalės panaudoti tol, kol jų regione nebankrutuos koks nors negarantinis vandens tiekėjas. Tai reiškia, kad pinigai sąskaitoje bus tik kaupiami ir galbūt niekada nebus panaudoti.
Keista ir tai, kad įstatymu nėra apibrėžta, kokį laikotarpį sąskaitose bus laikomos tos lėšos. Kas iš jų liks po dešimties metų? Jas mažins ne tik infliacija, bet ir sąskaitų administravimo išlaidos.
Peršasi ir kita išvada: bankrutavus mažesniam tiekėjui, abejotina, ar garantinio vandens tiekimo sąskaitose sukauptų pinigų pakaks garantinio vandens tiekimo kaštams padengti. Tai apskaičiuoti, vargu, ar įmanoma, nes būtų vadovaujamasi niekuo nepagrįstomis prielaidomis.
Jei regione, kuriame yra, tarkime, keturi mažesni vandens tiekėjai, bankrutuotų vienas iš jų, tai bankrutavusios bendrovės ūkį perėmęs garantinis vandens tiekėjas pasiimtų ir likusių trijų mažųjų vandens tiekėjų į bendrą katilą suneštas lėšas. Tokiu būdu bankrutavus vienai prasčiau dirbusiai bendrovei už jos klaidas tektų susimokėti likusioms trims gerai dirbusioms bendrovėms. O garantiniu tiekėju paskirta bendrovė nepatirtų jokios nuoskaudos, nes ji į garantinio vandens tiekimo sąskaitą nebūtų investavusi nė cento. Tai yra neteisinga.
Įstatymdaviams norisi priminti, kad Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių, geriamojo vandens aprūpinimo ir nuotekų tvarkymo pareiga yra priskirta savivaldybėms. Savivaldybės kaip akcininkės ir steigėjos visiškai atsako už savo teritorijose veikiančias specialiosios paskirties geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įmonių veiklas, įskaitant ir kainų nustatymą ar teršėjų išgaudymą.
Vos ne dešimtmetį buvome gąsdinami vandentvarkos įmonių bankrotais. Liūdniausi scenarijai neišsipildė. Tad ar reikia taupyti pinigus skėčiui, jei iš dangaus nekrinta nė lašo lietaus?