Iš ilgametės patirties pastebime, kad kainų mažinimas neduoda net trumpalaikio efekto. Vandens vartojimas padidėja niekingais 1–2 procentais. O drastiškas kainų sumažinimas įmones priverčia stabdyti strateginius investicinius projektus.
Tolygios investicijos kaip oras būtinos vandentvarkos įmonėms. Idealiu atveju savivaldybės 20–30 metų į priekį turėtų numatyti, kur bus statomi gyvenamieji kvartalai, plečiamos pramoninės zonos.
Nesuvaldžius viso šio proceso neriama į santykinį chaosą. Galingi vandens gerinimo įrenginiai pastatomi vienur, valymo įrenginiai – kitur. Trasos klojamos numatytam gyventojų skaičiui, o jei gyventojų daugėja ir vandens suvartojimas auga, vamzdyno diametras nebeužtikrina pakankamo spaudimo trasoje. Taip iš gyventojų per karštymetį pilasi skundai – duokite vandens daržams laistyti.
Naujakuriai absoliučiai teisūs: pagal elementarius verslo procesus investuoti reikia ten, kur opu – į vandens ruošimo gerinimą, naujų sodybų pajungimą. Kasmet tam turi būti sukaupti „lašiniai“ iš pačios įmonės rezervų, o ne aklai dairomasi į savivaldybės kišenę.
To nenori suprasti VERT. Mūsų galva, VERT turėtų pripažinti planuojamas ar esamas investicijas. VERT turėtų leisti įmonėms uždirbti daugiau, kryptingai investuoti, o ne skaičiuoti kiekvieną išleidžiamą centą. Skaičiuojant tarifų pagrįstumą, bereikalingu biurokratiniu darbu apkraunami vandentvarkos įmonių ekonomistai, o ir patys VERT analitikai patenka į sunkiai jiems suprantamų skaičių labirintą.
Kita vertus, neatmestina ir tai, kad laiku neinvestavus, kur iš tikrųjų „skauda“, kelis kartus perlopytos trasos dar kartą prakiurs ir tūkstančiai žmonių liks be civilizuoto tualeto. Gyventojų pasipiktinimo strėlės lėks į vietos vandentvarkos įmonę, o ne į biurokratines įstaigas.
Viso šio nesusikalbėjimo rezultatas – įmonės dirba ant finansinio stabilumo ribos, bandydamos sudurti galą su galu. Jos negali planuoti papildomų darbų, nes jų sąnaudos būtų padengiamos po poros metų, kai VERT leis jas įskaičiuoti į paslaugų kainą.
Elementari logika kužda – infrastruktūra negali būti nudėvėta, o VERT turi leisti įmonėms prikaupti lėšų remontui. Kubinis metras vandens negali kainuoti kaip bokalas nealkoholinio alaus prastoje užeigoje.
