Atsakant į šį klausimą galima pažvelgti į Viešojo sektoriaus informacijos pakartotinio naudojimo direktyvos (kuri buvo priimta 2003 ir vėliau pakeista 2013 m.) perkėlimo į nacionalinę teisę atvejį (pakeitimai turėjo būti perkelti į ESVN nacionalinę teisę iki 2015 m. liepos 18 d., tačiau Lietuvoje projektai tebesvarstomi).
Jau seniai yra nustatyta, jog viešojo sektoriaus turima informacija gali sukurti didelę pridėtinę vertę ekonomikoje ir stiprų postūmį inovacijoms kurti.
Dar 2006 m. Europos Komisijos atlikta studija parodė, kad metinė viešojo sektoriaus informacijos (VSI) rinkos apyvarta siekia 30 milijardų eurų.
Šiandien nekyla abejonių, kad VSI yra prekė, o skaitmenizuota VSI yra vienas iš vertingiausių pajamų šaltinių. Ši prekė sumanios visuomenės gali būti paversta naujais informacinių technologijų produktais ar paslaugomis, kurie yra labiau pritaikyti poreikiams, kokybiškesni ir sukuria naujas darbo vietas. Siekiant, kad VSI būtų plataus vartojimo prekė ir sukurtų didesnę rinką, nėra protinga pardavinėti valstybės duomenis už aukštą kainą. Minėti valstybės duomenų atvėrimo ir kainų už duomenis mažinimo tikslai yra keliami 2013 m. direktyvoje.
Lietuvoje pasigirsta nuomonių, kad ši direktyva netaikoma valstybės registrams (todėl registrų atlyginimo tai neliečia). Direktyva visų pirma yra nukreipta būtent į valstybės duomenų bazių atvirumą ir jų pakartotinį naudojimą, o ne valstybės institucijų popierinių dokumentų naudojimą.
Lietuvoje direktyvos nuostatoms perkelti parengti du teisės aktų projektai – Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pakeitimo ir Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymo projektai, kurie prieš keletą dienų buvo pateikti Vyriausybei.
Norėtųsi, kad teikiami teisės aktų projektai sąlygotų teigiamus pokyčius, kad aiškinamojo rašto žodžiais tariant „turėtų teigiamą įtaką verslui“, „būtų aiškesnė pareiškėjų teisinė aplinka, taip pat sudarytos prielaidos efektyviau taikyti priemones, užkertančias kelią nesąžiningiems įstaigų veiksmams“. Projekte yra numatytas dokumentų rinkinių portalo sukūrimas, kuris turėtų pradėti funkcionuoti nuo 2017 m. sausio 1 d. ir koordinavimo funkcijų VSI pakartotinio naudojimo srityje konkrečiai institucijai – Informacinės visuomenės plėtros komitetui – priskyrimas.
Visuomenės ir verslo norai gauti valstybės duomenis greičiau, pigiau ir vienodomis sąlygomis su kitais subjektais dažnai atsimuša į valstybės institucijų interesus apsaugoti valstybės turtą ir duomenų bazių intelektinę nuosavybę. Aiškinamajame rašte nurodoma, jog šiuo projektu įgyvendinama viena iš prioritetinių Vyriausybės 2014 m. veiklos priemonių – „atlikti reikiamą analizę, parengti ir pateikti Vyriausybei atvirų duomenų (Open data) teikimo modelį“. Visgi iš įstatymo projektų taip ir lieka neaišku, o kokia to modelio esmė ir ko valstybė iš tiesų siekia? Ar jis remiasi principu – „štai yra konkrečios informacijos sąrašas – imkite viską ir sukurkit pridėtinę vertę“ ar visgi „paprašykite ir mes 20 darbo dienų (ar dar per papildomas 20 darbo dienų) pagalvosime ar jums pateikti“? Imkite ar visgi prašykite?
Suprantama, kad viešasis administravimas turi būti aiškiai ir tiksliai sureguliuotas, o procedūros išsamiai aprašytos. Tačiau Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pakeitimo įstatymo projekte procedūrų reguliavimas užgožia valstybės politiką atvirų duomenų srityje ir leidžia manyti, kad iš esmės šioje srityje nieko nesikeis.
Įstatymo projekte numatyta, kad dokumentai, kuriems taikomas leidimas pakartotinai naudoti juos pareiškėjui yra skelbiama institucijos interneto svetainėje. Atrodytų, jog institucijos turės pareigą aiškiai paskelbti ir nurodyti visą viešojo sektoriaus turimą VSI, kurią gali gauti bet kuris asmuo. Bet ar realu, kad ši pareiga bus įgyvendinta?
Jau dabartinė Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 8 str. 3 d. redakcija suponuoja tokią pareigą viešojo sektoriaus institucijoms (ši nuostata numatė įstaigų pareigą savo interneto svetainėje skelbti vadovaujantis įstatymais ir kitais teisės aktais nustatytas informacijos teikimo ir panaudojimo sąlygas, nurodo valstybės rinkliavų dydį arba atlyginimo už informacijos teikimą dydį, kai informacija teikiama atlygintinai).
Beje, ši pareiga galioja jau nuo 2005 m. lapkričio 26 d.
Ar šiandien galim atsakyti į klausimą, kokią VSI asmenys galėtų gauti iš Valstybinės ligonių kasos, Valstybinės vartotojų apsaugos tarnybos arba universitetų duomenų bazių? Kiek viešojo sektoriaus institucijų apskritai yra įvykdžiusios šią pareigą? Verslo ir visuomenės poreikiai, kaip minėta informacija turi būti paskelbta interneto svetainėse, kol kas nėra išanalizuoti. Ar tikrai bus patogu naudoti informaciją vartotojui, kai ji bus paskelbta internete įvairiais formatais?
Aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektuose siūlomoms nuostatoms įgyvendinti, išskyrus lėšas dokumentų rinkinių portalo sukūrimui, papildomų valstybės, savivaldybių biudžetų lėšų nereikės, o baigiamosiose įstatymo nuostatose net nenumatytas institucijoms terminas, per kurį institucijos turėtų peržiūrėti savo interneto puslapius ir įgyvendinti įstatyme numatytą pareigą.
De jure pareiga egzistuoja, bet de facto įgyvendinimui tiesiog nepakanka lėšų... Taigi, grįžtame prie schemos – „paprašykite ir mes 20 darbo dienų (ar dar per papildomas 20 darbo dienų) pagalvosime, ar jums pateikti“.
Įstatymo projektas numato, kad dokumentai, dėl kurių dažniausiai kreipiasi pareiškėjai gali būti susisteminti ir sudaromi dokumentų rinkiniai. Ar kas nors gali suprasti ar čia teisė ar čia pareiga, kas ir kaip nustatys tą dažnumą?
Nežiūrint nurodytų formalių ir neformalių teisinių ir praktinių trūkumų, šiandien turime daug puikiai veikiančių valstybės registrų ir informacinių sistemų (kurios yra įgiję pripažinimą ES mastu), Lietuva toliau investuoja į naujų registrų kūrimą, kurių duomenų naudojimas neabejotinai suteikia pridėtinę ekonominę vertę ir kuria atskirą duomenų rinką.
Tik norėtųsi, kad valstybė nekonkuruotų šioje rinkoje pati su savimi, bet suteiktų daugiau galimybių verslui ir visuomenei ne deklaratyviai, bet realiai mažindama duomenų teikimo kainas ir atskleisdama daugiau kaupiamos informacijos visuomenei.