Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, įskaitymo teisinėms pasekmės atsirasti, t. y. prievolei pasibaigti, pakanka vienos šalies pareiškimo apie įskaitymą. Ši nuostata nesąžiningų skolininkų dažnai pasitelkiama kaip būdas išvengti savo prievolės vykdymo.
Įsivaizduokime paprastą, tačiau kartais pasitaikančią situaciją: Bendrovė A yra realiai skolinga Bendrovei B. Bendrovė A, nesąžiningai siekdama išvengti savo prievolių vykdymo Bendrovei B arba siekdama apsunkinti procesą Bendrovei B siekiant atgauti įsiskolinimą, įskaito Bendrovės B realų reikalavimą į savo iš tiesų neegzistuojantį ar neaiškų (pvz., Bendrovės A vienašališkai paskaičiuota baudą už Bendrovės B tariamą sutarties pažeidimą) reikalavimą Bendrovės B atžvilgiu ir tokiu būdu formaliai sukuria situaciją, kurioje jos prievolė Bendrovei B pasibaigia.
Bendrovė B kreipiasi į teismą dėl skolos iš Bendrovės A priteisimo. Tuo tarpu Bendrovė A savo atsiliepime nurodo, kad jos prievolė Bendrovei B yra pasibaigusi įskaitymo pagrindu. Čia ir kyla klausimas, tai kaip gi šioje byloje turėtų pasielgti Bendrovė B: ar užtenka Bendrovei B pateikti savo argumentus ir turimus įrodymus, patvirtinančius, jog įskaitymas neteisėtas, nes neatitinka jam keliamų sąlygų, ar vis dėlto Bendrovė B turi kartu reikšti ir savarankišką reikalavimą dėl tokio įskaitymo pripažinimo negaliojančiu. O skirtumas yra piniginis ir gali būti pakankamai ženklus.
Įsivaizduokime, kad turite ne itin mokų skolininką, kurio skola Jums siekia 200 000 Eur. Už ieškinį dėl skolos priteisimo sumokėsite 3158 Eur žyminį mokestį, o jei dar teisme ginčysite tokio paties dydžio įskaitymą, žyminis mokestis padvigubės.
Šias sumas galėtumėte atgauti iš atsakovo laimėjus bylą, bet jeigu skolininko finansinė padėtis itin sunki, galimybės susigrąžinti išleistus pinigus sumokant žyminį mokestį už reikalavimą pripažinti negaliojančiu akivaizdžiai nepagrįstą įskaitymą gali būti itin ribotos.
Įskaitymas yra vienašalis sandoris, todėl siekiant jo negaliojimo būtina tokį sandorį ginčyti teisme. Tik niekiniai sandoriai negalioja nepaisant to, ar egzistuoja teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Ir nors Civilinis kodeksas nustato, kad teismas savo iniciatyva (nereikalingas šalies reikalavimas) konstatuoja niekinio sandorio teisines pasekmes, vis dėlto teismų praktikoje pažymima, jog tai yra tik tie atvejai, kada teismui akivaizdu, jog sandoris yra niekinis.
Kitu atveju šalis turėtų reikšti reikalavimą pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti teisines pasekmes.
Be to, kasacinis teismas savo praktikoje nurodo, kad nepaisant to, jog įskaitymui užtenka vienos šalies pranešimo apie įskaitymą, kita šalis turi teisę ginčyti įskaitymą teisme. Iš to seka, kad nesutinkant su įskaitymu, privaloma jį ginčyti, t. y. reikšti teisme reikalavimą dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.
Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, jog „tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas” (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008).
Kitaip tariant, tuo atveju, jeigu nuo jūsų reikalavimo priteisti skolą atsakovas teisme ginsis įskaitymo faktu, teismas, remiantis kasacinio teismo aiškinimu, turi savo iniciatyva patikrinti įskaitymo pagrįstumą ir jums dėl to nereikia reikšti jokių savarankiškų reikalavimų.
Apibendrinant galima būtų sakyti, kad nesutinkant su įskaitymu, būtina reikšti reikalavimą teisme dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, tačiau tuo atveju, kai įskaitymo faktu nuo ieškinio ginasi atsakovas, tokiu atveju papildomų reikalavimų dėl įskaitymo nuginčijimo ieškovas neturi pareigos reikšti, kadangi teismas privalo patikrinti tokio įskaitymo pagrįstumą savo iniciatyva.
Be abejo, nors ir nereikia pareikšti savarankiškų reikalavimų dėl įskaitymo nuginčijimo, bet kokiu atveju protinga ir patiems pateikti visus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, kurie patvirtina, jog įskaitymas neatitinka jam keliamų sąlygų, į kuriuos teismas atsižvelgs spręsdamas dėl įskaitymo pagrįstumo.