Be šių verslų Lietuvoje vystosi ir finansiniai dalijimosi ekonomikos verslai – vadinamieji fintech. Fintech – tai verslai, kurie naudoja naująsias technologijas, kurdami efektyvesnes finansines paslaugas.
Vienas iš pirmųjų fintech‘o pavyzdžių Lietuvoje – nuo 2014 m. veikiančios tarpusavio skolinimo platformos. Tai internetinės erdvės, kuriose vienas žmogus gali paskolinti kitam pinigų.
Ir nors šios platformos susiduria su pakankamai neigiamu valdžios požiūriu, į Lietuvą ateina dar vienas dalijimosi ekonomikos ir fintech‘o pavyzdys – sutelktinis finansavimas.
Seime užregistruotas Sutelktinio finansavimo įstatymo projektas, kurį komitetai turėtų pradėti svarstyti jau šį rudenį.
Tokia nauja galimybė ne tik atvers kelius steigtis naujoms finansavimo platformoms, tačiau privers tarpusavyje konkuruoti jau veikiančias finansavimo priemones. Ši konkurencija ilgainiui tik palengvins verslo finansavimą.
Tačiau ar naujas projektų finansavimo būdas bus efektyvus ir veiksmingas priklauso nuo to, kaip tai bus reglamentuojama. Juk jei nutiesi naują kelią, bet jis bus duobėtas, juo gali ir nesinaudoti.
Sutelktinio finansavimo įstatymo projekte yra kliuvinių, kurie gali apsunkinti naujų investicijų pritraukimą, tiek pačių investuotojų norą investuoti. Vienas jų – įvairūs apribojimai žmonėms, norintiems investuoti.
Jie bus skirstomi į informuotuosius ir neinformuotuosius investuotojus. Neinformuotiesiems investuotojams galios pakankamai griežti apribojimai. Vienoje platformoje bus galima investuoti tik iki 1 000 eurų per 12 mėnesių laikotarpį.
Logikos nedaug. Pirk arba dvidešimties metų senumo automobilį, arba mažų mažiausiai jau „Bentley”.
Kitas variantas – žmogus turės praeiti paties platformos operatoriaus patikrą. Investuotojas platformai turės pateikti informaciją apie savo žinias ir patirtį investuojant.
Sunku pasakyti, kaip tai atrodys, bet vien pats faktas, kad reikės išlaikyti testą tam, kad leistum savo pinigus, skamba keistai.
Apribojimo tikslas – apsaugoti žmones nuo jų pačių neapdairumo. Bet prie ko tai veda? Gal reikėtų sureguliuoti visas žmonių išlaidas, kurios viršija 1000 eurų?
Tokie apribojimai gali būti kilpa ant kaklo didesniems projektams. Jie gali nesurinkti didelio skaičiaus mažų investuotojų, o norintys investuoti daugiau, gali nepraeiti patikros ar kitų įstatyminių reikalavimų. Tokiu atveju tiesiog neapsimokės naudotis lietuviškomis platformomis.
Kita problema – įstatyme kol kas labai daug neaiškumo. Projekte numatyta, kad priežiūros institucijos galės numatyti daug įvairių detalių. Kaip jau buvo minėta, finansavimo platforma testuos, ar žmogui investicija yra priimtina.
Priežiūros institucija vertins, ar tokia sistema yra tinkama. Kaip tai bus daroma?
Kol kas neaišku. Dar daugiau, projekto iniciatoriai, kurie siekia surinkti daug lėšų, turės pateikti informacinį dokumentą apie projektą. Kokia informacija turės būti dokumente?
Dar neaišku. Kaip priežiūros institucijos vertins, ar informacija atitinka keliamus reikalavimus? Neaišku.
Viena vertus, gerai, kad tokie smulkūs dalykai nėra numatomi įstatyme, nes esant reikalui, gali būti per sunku juos pakeisti.
Kita vertus, išlieka nemažai grėsmių, kur priežiūros institucijos galės demonstruoti raumenis prieš joms neįtikusius rinkos dalyvius. Viskas priklauso nuo to, kaip bus įgyvendinamas įstatymas.
Naujas būdas gauti lėšų, be jokios abejonės, yra geras dalykas tiek jų ieškantiems, tiek norintiems investuoti.
Daug politikų savo rinkiminėse programose žada palengvinti skolinimąsi smulkiam verslui. Labiau atitolę nuo realybės net švaistosi pažadais įsteigti valstybinį banką. Lankstus sutelktinis finansavimas būtų puiki alternatyva šiems pažadams.