Todėl viešojoje erdvėje netyla diskusijos dėl sudėtingos pieno ūkių padėties, o esą visas problemas galima išspręsti nustačius minimalias pieno supirkimo kainas.
Realybėje problemos slypi visai kitur, tad paanalizuokime, kokios yra natūralaus pieno supirkimo kainos Lietuvoje, kodėl smulkieji ūkininkai gauna mažą kainą, o stambiesiems mokama europinė.
Mažiausiai uždirba smulkūs ūkiai
Net 95 procentai pieno tiekėjų Lietuvoje laiko iki 20 karvių, o iš jų superkama apie 30 proc. šalyje pagaminamo pieno. Būtent jie skundžiasi uždirbantys mažiausiai.
Taip ir yra – smulkiausi tiekėjai iš pieno supirkėjų tarpininkų vasario mėnesį vidutiniškai gavo kiek daugiau nei 11 centų už kilogramą natūralaus riebumo pieno. Pieno perdirbėjai tarpininkams ir kooperatyvams vasarį mokėjo vidutiniškai 22 centus už kilogramą natūralaus pieno. Lietuvos perdirbimo įmonės pieno ūkiams, pristatantiems mažiau negu 40 t pieno per mėnesį, mokėjo kiek daugiau negu 15 centų už kilogramą, o prie pastarosios kainos prisideda pieno surinkimo kaštai, kurie siekia 5,5 cento už kilogramą, tad susumavus gauname 20,5 cento už kilogramą.
Žemės ūkio ministerijos oficialiais duomenimis, stambiesiems ūkiams, kurie per mėnesį pristatė daugiau kaip 40 t žaliavos, Lietuvos pieno perdirbėjai vidutiniškai vasario mėnesį mokėjo 25,7 centus už kilogramą natūralaus riebumo pieno.
Ši kaina beveik prilygsta ES-13 šalyse naujokėse (šiai grupei priklauso ir Lietuva) mokėtai vidutinei kainai, kuri vasario mėnesį, Europos Komisijos oficialiais duomenimis, siekė 26 centus už kilogramą. Narėse senbuvėse (ES-15) vasario mėnesį už kilogramą natūralaus riebumo pieną mokėta 30 centų, o per visas 28 ES šalis vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina siekė 29,5 centus už kilogramą.
Stambūs šiuolaikiniai pieno ūkiai gauna europinę kainą
Ir nors Lietuvoje stambių ūkių, galinčių parduoti daugiau kaip 1,3 t per dieną pieno, skaičius nesiekia nė 5 proc., tačiau 5 didžiausios Lietuvos perdirbimo įmonės iš šių ūkių superka net apie 50 proc. viso superkamo pieno kiekio.
Kitaip tariant – maždaug pusė viso superkamo žaliavinio pieno Lietuvoje superkama už europinę kainą, nors tokių ūkių mažuma. Likusi pusė pieno kiekio superkama už kur kas mažesnę kainą, o tokių ūkių skaičius sudaro didesniąją daugumą.
Kodėl tokia nelygybė?
Visų pirma, pieno supirkimo kainų skirtumus pagal ūkio dydžius lemia objektyvūs veiksniai – pieno kokybė, baltymų ir riebalų santykis, pieno kiekis, pieno surinkimo kaštai, tiekimo pastovumas ir lojalumas.
Būtent šiuos kriterijus vykdantys pieno gamintojai Lietuvoje gauna aukščiausią pieno supirkimo kainą, kuri siekia beveik tiek pat, kiek vidutiniškai gauna ūkininkai Europoje. Be to, Europoje dominuoja dideli ūkiai, o Lietuvoje smulkūs.
Sąlygas nustato rinka
Antra, sąlygas nustato rinka: Lietuvoje dominuojant smulkiems ūkiams reikia išlaikyti pieno supirkimo punktus, nors jų jau seniai nėra visoje ES. Prisideda pieno tyrimai, laboratorijos, pienovežių parkas, transporto išlaidos ir begalė kitų kaštų.
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2016 m. kovo 1 d. duomenimis, Lietuvoje buvo 53,4 tūkst. pieno ūkių.
Ką tai reiškia ES kontekste?
Nors Lietuvoje primelžiama vos 1 proc. viso kiekio žaliavinio pieno tarp visų ES narių, tačiau pagal pieno ūkių skaičių mūsų šalis yra tarp ES pirmaujančių šalių ir lygiuojasi su didžiausiais pieno gamintojais Vokietija ir Prancūzija (maždaug po 70 tūkst. pieno ūkių), kurios atitinkamai pagamina 20 proc. ir 17 proc. viso žaliavinio pieno Bendrijoje.
Didžiojoje Britanijoje šiuo metu pieno ūkių skaičius siekia penkiskart mažiau nei pas mus – apie 10 tūkst., Estijoje tėra 2,5 tūkst. pieno ūkių – 20 kartų mažiau negu Lietuvoje, tačiau estai sugeba savo stambiuosiuose moderniuose ūkiuose per metus pardavimui primelžti 700 tūkst. t. žaliavinio pieno, kai mes vos dukart daugiau – 1438 tūkst. t.
Ir visa tai dėl to, kad vidutiniškai Lietuvos pieno ūkyje laikomos tik 6 pieninės karvės (antrasis blogiausias rodiklis ES po Rumunijos), kai ES vidurkis yra beveik dešimt kartų didesnis.
Pagal primilžį iš karvės Lietuva taip pat atsilieka ir statistinėse ES lentelėse rikiuojasi pabaigoje.
Krizė parodė tikrąsias problemas
Dabar pienininkystės krizė užsitęsę antrus metus, o prošvaisčių pasaulio rinkose kol kas nematyti. Ši situacija atvėrė tikrąsias Lietuvos pienininkystės problemas, kurios dešimtmetį niekas nesiėmė spręsti.
Nesusikooperavę smulkieji pieno gamintojai Lietuvoje negali pasiekti masto ekonomijos, neturi finansinių išteklių investicijoms į gamybos efektyvumą, todėl kokybiniai ir kiekybiniais žaliavinio pieno rodikliai Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, yra vieni prasčiausių. Paprasčiausiai smulkusis ūkininkas negali gauti tokios pat kainos už pieną, kiek gauna stambūs modernieji ES pieno ūkiai.
Dėl šios priežasties smulkūs pieno gamybos ūkiai nėra verslūs. Jiems sudėtinga diegti inovacijas ir gerinti pieno kokybės reikalavimus bei didinti pieno kiekį. Pagerinus šiuos rodiklius ūkininkai galėtų gauti aukštesnę kainą. Be to, susikooperavę galėtų derėtis dėl didesnės supirkimo kainos už didesnį žaliavinio pieno kiekį.
Ką daryti?
Trumpuoju periodu valstybė tiesiog privalo skubiai priimti sprendimus dėl tiesioginės paramos žemdirbiams, kurių padėtis, ypač smulkiųjų, iš tiesų yra sudėtinga.
Likimo valiai žemdirbių palikti negalima, nes be jų neišsivers ir perdirbimo pramonė.
Ilgalaikėje perspektyvoje valstybė privalo parengti aiškią agroverslo plėtojimo strategiją, kad ir ūkininkai, ir verslas galėtų aiškiau planuoti savo ateitį. Agroverslo strateginiu tikslu turėtų tapti tvarus ir konkurencingas Lietuvos ūkių augimas, sukuriant žemdirbiams palankias sąlygas investuoti į veiklos efektyvumą ir ūkių našumo didinimą.
Finansiniai paramos instrumentai turi būti nukreipti į pridėtinę vertę kuriančius ūkius, kurie investuoja į gamybos našumo ir veiklos efektyvumo didinimą, orientuojantis į aukštą pieno kokybę, didesnį riebalų ir baltymų santykį, didesnius primilžius ir didelius žaliavos kiekius nuo vieno ūkio subjekto.