Ir nors kartais norisi piktintis tokia sistema, reikia suprasti, kad bankai yra pelno siekiantis ir laisvos rinkos sąlygomis veikiantis privatus verslas, turintis teisę nevaržomai pasirinkti savo siūlomo kredito sąlygas. Tiesa, jeigu jos yra sąžiningos ir teisėtos.
Atsižvelgiant į tai, teisingos bankų ir vartotojų interesų pusiausvyros siekiama vartotojų teisių apsaugos mechanizmu, kuris leidžia suteikti kreditą pagal banko nustatytas standartines sutarčių sąlygas, jei jos yra sąžiningos.
Į klausimą, kas nutinka su sutartimis, kuriose yra nesąžiningų sąlygų, iš dalies atsako Civilinis kodeksas (CK), kuriame nurodyta, kad teismui sutarties sąlygą pripažinus nesąžininga, ši sąlyga negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.
O jei be nesąžiningos sąlygos sutarties vykdyti neįmanoma?
Čia labai svarbus yra Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2023 m. birželio 15 d. prejudicinis sprendimas, kuriame nurodoma, kad „tais atvejais, kai pripažįstama, kad vartotojų ir pardavėjų ar tiekėjų sutartyse yra nesąžiningų sąlygų, panašų restitucinį poveikį reikia pripažinti tuomet, kai dėl vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytos sutarties nesąžiningų sąlygų negaliojančiomis pripažįstamos ne tik šios sąlygos, bet ir visa ši sutartis.“ Paprastai tariant, jei be nesąžiningos sąlygos sutarties vykdyti neįmanoma, tai ji negalioja visa ir bankas vartotojui turi grąžinti viską, ką iš vartotojo gavo, o vartotojas bankui taip pat turi grąžinti viską, ką gavo iš banko.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokiu būdu atstatomas status quo ir niekas niekam pretenzijų turėti negali. Tačiau minėtame sprendime buvo sprendžiamas klausimas, ar vartotojas ir bankas gali vienas iš kito reikalauti dar ir kompensacijos už tai, kad mokėdami pinigus vienas kitam (bankas pervesdamas kreditą vartotojui, vartotojas – mokėdamas kredito įmokas bankui) pagal negaliojančią sutartį, negalėjo naudotis šiomis lėšomis dar iki jos pripažinimo negaliojančia. Ir čia teismas nustatė sutartyje nustatytos nesąžiningos sąlygos „kainą“, išaiškindamas, kad:
- vartotojas turi teisę reikalauti iš kredito įstaigos kompensacijos, apimančios ne tik pagal sutartį sumokėtų mėnesinių įmokų ir mokesčių grąžinimą, taip pat įstatyme nustatytų delspinigių, skaičiuojamų nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos, sumokėjimą;
- tuo tarpu yra draudžiamas teisės aiškinimas, pagal kurį kredito įstaiga turi teisę reikalauti iš vartotojo kompensacijos, apimančios ne tik pagal šią sutartį sumokėtos pinigų sumos grąžinimą ir įstatyme nustatytų delspinigių, skaičiuojamų nuo prašymo sumokėti pateikimo dienos, sumokėjimą.
Taigi, kredito įstaigoms tenka atsakinga užduotis atidžiai įsivertinti savo siūlomų kreditų sutartis, kad jos nebūtų pripažintos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ir dėl to netektų patirti nuostolio, kurį sudarytų vartotojams vėliau išmokamos kompensacijos kaip nesąžiningų kredito sutarties sąlygų pasekmė.