Kaip tik tokį tarp vartotojo, pirkėjo, ir automobilio pardavėjo kilusį ginčą neseniai išsprendė teismas, teismo sprendimo motyvai yra reikšmingi ne tik šio ginčo šalims, bet ir kitiems automobilių pardavėjams bei jų pirkėjams, kuriuos sieja vartojimo teisiniai santykiai.
Teismo nagrinėtu atveju vartotojo automobilis, kurio kokybės garantija dar galiojo, sugedo ir dėl sankabos gedimo savo eiga negalėjo nuvykti į servisą, todėl buvo ten nutemptas. Pardavėjas nustatė automobilio gedimą ir informavo savininką, kad tokiam gedimui nebus taikoma garantija, nes, pardavėjo nuomone, gedimas atsirado dėl netinkamo automobilio naudojimo, todėl pasiūlė vartotojui suremontuoti automobilį atlygintinai.
Atrodytų, niekuo neypatinga situacija – vartotojas, norėdamas kuo greičiau naudotis automobiliu, galėtų sumokėti už remontą ir vėliau spręsti ginčą su pardavėju dėl garantijos sąlygų taikymo gedimui ir patirtų išlaidų atlyginimo.
Tačiau vartotojas nesutiko taip elgtis ir pardavėjui pranešė, kad vienašališkai nutraukia automobilio prikimo–pardavimo sutartį ir pareikalavo grąžinti automobilio pirkimo kainą – 25300 Eur. Tokį reikalavimą vartotojas grindė ginčo metu galiojusiomis Civilinio kodekso 6.363 straipsnio nuostatomis, įtvirtinusiomis netinkamos kokybės prekę įsigijusio vartotojo teises.
Štai dėl šių aplinkybių kasacinės instancijos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022, nurodyti motyvai dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių netinkamos kokybės daikto pirkėjo – vartotojo teisę vienašališkai nutraukti sutartį ir reikalauti sugrąžinti visą už daiktą sumokėtą kainą, yra reikšmingi tiek verslininkams, tiek vartotojams, kuriuos jau sieja vartojimo pirkimo–pardavimo santykiai arba kurie ketina tokius santykius susikurti.
Beje, nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvadą, kad pardavėjas nepagrįstai automobilio sankabos gedimui netaikė kokybės garantijos sąlygų, todėl nusprendė, kad pardavėjas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pirkėjui, susijusius su automobilio kokybės užtikrinimu. Taigi, vartotojo teisės nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį realizavimo aspektai toliau aptariami vertinant, kad pardavėjas turėjo vykdyti kokybės garantijos užtikrinimo įsipareigojimus, bet jų nevykdė.
Vartojimo pirkimo–pardavimo sutartims įtvirtintos specialiosios teisės normos taikomos dėl didesnės pirkėjo – vartotojo teisių apsaugos, nustatant papildomus reikalavimus. Toks teisinis reguliavimas grindžiamas vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsaugos doktrina. Silpnesniajai vartojimo sutarties šaliai ginti skirtas vartotojų teisių apsaugos institutas – valstybė riboja sutarties laisvės principą, imperatyviu reguliavimu įsikišdama į sutartinius santykius; šio instituto tikslas – vartojimo sutartinių santykių reguliavimu atkurti sutarties šalių lygybę, interesų pusiausvyrą.
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teisiniu reguliavimu pirkėjui suteikiama teisė pasirinkti jam naudingiausią pažeistos teisės dėl netinkamos kokybės daikto pagaminimo (pardavimo) gynimo būdą, tarp jų ir nutraukti sutartį bei pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą. Tačiau Civiliniame kodekse įtvirtinta vartotojo teisių apsaugos priemonė yra specialus vartotojo teisių gynimo būdas, kurio taikymo galimybė nėra saistoma daikto nepašalinamų trūkumų egzistavimo, taigi jis gali būti taikomas ir tada, kai daikto trūkumai gali būti pašalinami. Vartotojas turi teisę įsigyti nepriekaištingos kokybės daiktą, todėl net ir neesminiai daikto trūkumai gali būti pagrindas jam nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą.
Nagrinėtoje byloje teismas nurodė, kad, skirtingai nei taikant Civilinio kodekso 6.334 straipsnį, pirkėjo (vartotojo) teisė pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu, kaip savo pažeistos teisės į tinkamos kokybės daiktą gynimo būdu, yra siejama su daikto trūkumo reikšme sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčiai – vadovaujantis ginčo metu galiojusio Civilinio kodekso 6.363 straipsnio 8 dalimi pirkėjas nebūtų turėjęs teisės vienašališkai nutraukti sutarties, tik jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis.
Nagrinėtoje byloje teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nuo 2014 m. birželio 13 d. pasikeitė Civilinio kodekso 6.363 straipsnio redakcija ir 8 jo dalyje įtvirtinta, kad pirkėjas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Kilus ginčams iš vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų iki 2014 m. birželio 12 d., vartotojas buvo laisvas pasirinkti nurodytus teisių gynimo būdus tiek, kiek tai neprieštaravo proporcingumo principui. Tuo tarpu ginčams kilus iš vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių, sudarytų nuo 2014 m. birželio 13 d., vartotojas yra laisvas pasirinkti nurodytus teisių gynimo būdus, įskaitant ir vienašališką sutarties nutraukimą reikalaujant sugrąžinti už daiktą sumokėtą sumą, išskyrus atvejus, kai daikto trūkumas kvalifikuojamas kaip mažareikšmis.
Šis teismo motyvas (išaiškinimas), ko gera, ir yra reikšmingiausias vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių šalims vertinant savo teisių ir pareigų realizavimą ir jo pasekmes. Iš nagrinėtos bylos medžiagos matyti, kad pardavėjas kaip tik ir laikėsi pozicijos, jog sutarties nutraukimas šiuo atveju yra visiškai neproporcingas pirkėjo teisių gynimo būdas, nes automobilio gedimai nėra tokie, kurių negalima pašalinti ar kurie būtų laikomi esminiais, automobilio gedimo pašalinimo kaina, palyginus su automobilio įsigijimo kaina, nebuvo didelė suma.
Taigi, vien aplinkybė, kad nekokybiško daikto trūkumą galima pašalinti ir tam nereikėtų didelių sąnaudų / laiko / pastangų, nereiškia, kad toks trūkumas savaime laikytinas mažareikšmiu. Įstatyme nėra įtvirtintos sąvokos „mažareikšmis“ apibrėžties, todėl dėl daikto trūkumų vertinimo mažareikšmiškumo aspektu sprendžia ginčą nagrinėjantis teismas.
Kasacinis teismas šiuo klausimu išaiškino, kad daikto trūkumas laikytinas mažareikšmiu tuomet, kai daikto savybių, kokybės rodiklių ar funkcionalumo nukrypimas nuo vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatų yra menkas (nežymus) ir turi mažai reikšmės, sprendžiant dėl daikto kokybės atitikties vartojimo pirkimo –pardavimo sutarties reikalavimams, o tokiam vertinimui teisinės reikšmės turi ir vartotojo teisėti lūkesčiai dėl to daikto kokybės. Nagrinėtoje byloje nustatyta, kad dėl automobilio sankabos gedimo negalima juo naudotis pagal tiesioginę paskirtį, sankabos remonto kaina yra didelė – sudaro net 7,3 proc. naujo automobilio kainos, dėl automobilio gedimo vartotojas, turėdamas teisėtą lūkestį, kad per garantinį laikotarpį pardavėjas nemokamai remontuos automobilį, patyrė didelių nepatogumų, taigi, negavo to, ko siekė ir tikėjosi sudarydamas automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgdama į šiuos ieškovės lūkesčius, teisėjų kolegija konstatavo, jog šie trūkumai neatitiko mažareikšmiškumo kriterijaus, todėl vartotojas teisėtai nutraukė sutartį.
Taigi, tokia teismo motyvacija rodo labai aiškią takoskyrą tarp teisių gynimo būdo tinkamumo, kai pirkėjas nėra vartotojas ir kai yra vartotojas, – pirmuoju atveju svarbu vertinti pasirinkto būdo taikymo pasekmių proporcingumą padarytam pažeidimui, antruoju atveju šis kriterijus netaikomas, bet vertinama daikto kokybės trūkumo reikšmė vartotojui.
Tiesa, šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 6.364-1 straipsnio 5 dalyje yra įtvirtinta, kad vartotojas neturi teisės nutraukti sutartį, jeigu trūkumas yra ne mažareikšmis, bet nedidelis. Neatmestina, kad sąvokų „mažareikšmis“ ir „nedidelis“ suvokimas ir aiškinimas teisminėje praktikoje gali skirtis, tačiau labai tikėtina, kad skirtumai neturėtų būti esminiai, todėl argumentai ir motyvai, kuriais teismas nagrinėtoje byloje sprendė dėl vartotojo teisės nuraukti sutartį teisėtumo, manytina, bus aktualūs ir šiuo metu galiojančių aptartų teisės normų taikymui.
Aptartas teismo sprendimas aiškiai rodo, kad vartotojų teisių gynimo klausimai tampa vis svarbesni visuomeniniuose santykiuose, taigi, verslininkams vertėtų ne tik atidžiau vertinti susiklostančias santykių su vartotojais aplinkybes, kad išvengtų nepalankių pasekmių, tačiau pasirūpinti ir tinkamu vidaus dokumentų, procedūrų, galinčių padėti šias situacijas tinkamai sureguliuoti, parengimu.