Nepaisant to, kad toks papildomas reikalavimas minėtoms platformoms nereikštų verslo žlugimo ar nepaprastai didelių papildomų žmogiškųjų ir finansinių resursų, jis drąsiai gali būti vadinamas pertekliniu. Kodėl?
Pirmiausia, reikia suprasti, kad tokiu sprendimu VMI tarsi nori užtikrinti mokesčių mokėjimą ir mažinti šešėlį Lietuvoje. Intencija – gera, bet tai jau yra užtikrinama, nes galimi mokesčių nemokėtojai yra ne platformos, o jose pardavimus vykdantys asmenys. Šių asmenų finansus ir be šio įstatymo pakeitimo sekti galima: visa jų finansinė informacija matoma banko sąskaitose. Tad toks Mokesčių administravimo įstatymo pakeitimas yra perteklinis ir nereikalingas, sukuriantis papildomą administracinę naštą platformoms, bet nesprendžiantis mokestinių problemų. Vis dėlto čia galime kelti kitą problemą: ar ne per daug be reikalo švaistomės informacija ir kokius iššūkius tai kelia privatumui?
Suprantama, kad mokesčių administratoriaus veikimo pagrindinis veiklos principas yra gauti informaciją, padedančią kontroliuoti mokesčių mokėjimą. Tokia veikimo kryptis yra teisinga, bet tam tikrais atvejais persistengiama. Būtent šis mokesčių administravimo įstatymo pakeitimas yra lazdos perlenkimo pavyzdys. Įgyvendinus tokį įstatymo pakeitimą ir įvedus prievolę platformoms teikti visą informaciją apie pardavėjus, tai būtų galima laikyti informacijos švaistymu bet kur be jokios realios priežasties. Čia patys verslininkai turėtų pradėti kelti klausimą: kodėl mes turime atiduoti visą informaciją, jei ji nepadės spręsti jokios egzistuojančios problemos?
Rodos, įgyvendinus Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR) jau pradėjome suprasti, kad dalijimąsi informacija reikia riboti, su ja elgtis atsargiai, reikalauti tik tos, kuri yra būtiniausia. Ir nors BDAR absoliučiai nėra susijęs su mokesčių teise, tuos pačius idėjinius principus perimti vertėtų: rekalauti tik būtiniausios informacijos siekiant, kad verslo ir privatūs subjektai galėtų išsaugoti savo privatumą. Ypač, kai reikalaujama informacija nesprendžia jokios valstybinės problemos, o atvirkščiai – kaupiasi į niekaip naudingai nepanaudojamą šiukšlyną. Būtent pastarasis gali kelti rizikų: kibernetinės atakos aktyvėja, tad turėdami tai galvoje privalome galvoti apie tai, ar duomenis ir informaciją kaupiame su aiškiais tikslais, ar tai nėra pertekliniai reikalavimai, kurie užuot davę naudos sukurs rizikų privatumui.