Vienos šalys palaikė tokį kanclerės žingsnį, kitos kritikavo. Kai kurioms šalims tai „atsirūgo“ paskirtomis kvotomis. Bet tai, kad per Europos Sąjungos teritoriją, jos tvarkingus miestus ir miestelius bei kelius lyg kokiam XV amžiuje žygiavo minios žmonių, norėjusių pasiekti Vokietiją, buvo tikra realybė.
Kaip matosi, procesas „pas kanclerę į svečius“ užtruko, nes dabar išprašyti iš šalies patikros reikalavimų Vokietijos migracijos tarnybose nepraėjusius žmones yra beveik neįmanomas dalykas. Paradoksas: atvykėliai, nepripažįstantys demokratijos ir niekinamai į ją žiūrintys, kuo puikiausiai naudojasi demokratijos teikiamomis galimybėmis.
Pasinaudojama teismais, skundžiant migracijos tarnybų sprendimus ir atmetant Vokietijos vyriausybės siūlomus pinigus už savanorišką išvykimą iš Vokietijos. Migracijos politika priėjo akligatvį – tą kiekvieną dieną supranta vis daugiau vokiečių, net ir pati A. Merkel. Vokietijos biudžetui tai kainuoja milijardus eurų.
Europos populiacija sensta ir netrukus ims nykti. Tai reiškia, kad dirbančių ir išėjusių į pensiją asmenų santykis vienos kartos gyvenimo laikotarpiu sumažės taip smarkiai, kad antrieji pirmiesiems taps nepakeliama našta.
Mokslininkų nuomone, Europos problema yra ta, kad jos gyventojai nori mėgautis link žemesnio, nei reikia populiacijos atsinaujinimui, gimstamumo vedančiu gyvenimo būdu, 32 valandų darbo savaitėmis, penkiomis savaitėmis atostogų per metus (neskaičiuojant dar dviejų per Kalėdas), nemokama sveikatos apsauga, pensija sulaukus 60 ar 55 metų, po to 20 metų ilsėtis gultuose ir dar 10 – globos namuose.
Tokią padėtį dar labiau išryškina bei įprasmina savo vaikų neturintys (reiškia ir ateities!) ES ir jos pagrindinių narių – valstybių – vadovai.
Ieškant sprendimų, einama lengviausiu keliu. ES vadovų nuomone, padėtį išgelbėti gali jauna ir kvalifikuota darbo jėga iš trečiųjų šalių, kuri užkamšytų dabartinės gerovės sistemos spragas. Tačiau toks sprendimas tik laikinai išspręstų gerovės sistemos finansavimo problemas, nes didelis kitataučių skaičiaus atsiradimas Europoje kartu sukuria ir naujų, dar didesnių ir nepalyginamai brangesnių problemų. Migrantų nenoras integruotis į jas priimančias visuomenes, kelia teisėtas abejones dėl Europos ateities. Tai reiškė tik viena: iki tol vykdyta migracijos politika ir multikultūralizmas patyrė Europoje nesėkmę, apie 2007–2010 metus pripažino visų didžiųjų ES valstybių vadovai.
Dar praeito amžiaus viduryje Vakarų Europoje tarp mokslininkų dominavo nuomonė, jog tuometinis mokslas, pasitelkęs žinias ir paskutinius laimėjimus genetikoje, sugebės perkonstruoti žmogų ir jo aplinką tokiu būdu, kokiu tik bus panorėta. Matyt, šie teoriniai darbai drąsino ir skatino, nes ES politikai ėmėsi ryžtingų tradicinės visuomenės ir valstybės dekonstravimo bei naujos kosmopolitinės visuomenės kūrimo veiksmų.
Todėl ir nacionalinio pasididžiavimo reiškimas – mojavimas vėliavomis ir himnų giedojimas – imtas sieti su smulkiąja buržuazija ir liumpenproletariatu. Universaliame pasaulyje neturi būti tautų, etninių grupių, skirčių ir tautinių istorijų. Pasak ES prezidento Hermano van Rompuy, tolesnis nacionalizmo laikymasis „vestų į karą“. Tiesą sakant, labai norėčiau, kad pavyzdį šiame kelyje pirmosios parodytų Prancūzija ar Vokietija (tik branduolinį ginklą lai duoda pasaugoti kam nors patikimam). Tuomet lengviau būtų sekti kitiems. Jeigu šių šalių politikai nori kažką įrodyti pasauliui, tai jie ir turėtų pirmiausiai savo valstybėse išbandyti tai, neverčiant kitų dalyvauti nežinia kaip pasibaigsiančiame eksperimente.
Bent jau man kirba mintis, kad mūsų pasaulį valdo gamta ir jos dėsniai, o ne žmogus. Ir jos, gamtos, apgauti niekam nepavyks, todėl kol nepamatysiu dviejų skruzdėlynų gyvenančių draugystėje, kalbėti apie tautų maišymą, manau, yra ankstoka.
Dabar, viską supaprastinus, mąstoma maždaug taip: „Jeigu imigrantų būvimas kelia pavojų valstybei ir jos suverenui – tautai, siekiant išvengti tokių pasekmių, iš proceso reikia pašalinti ...valstybę. O tuomet ir jos pagrindas – tauta, ištirps pasaulyje (globalizuosis) kaip cukrus stiklinėje arba indėnai Amerikoje.“
Šiandieną ir mes jau turime tokios politikos veikiantį pavyzdį, – tai konservatorių parengta „Globalios Lietuvos“ programa, kurią kaip nekeista, vadovaujantis valdžių perimamumo principu, klusniai vykdė vėliau valdę socialdemokratai. Tą patį daro ir dabartiniai valdantieji valstiečiai. Programos esmė: kol Lietuvos pilietis yra savo šalyje, valdžia juo nesirūpina, tačiau kuomet jis kerta Lietuvos sieną ir išvažiuoja, valdžiai privalu pradėti juo rūpintis. Taigi, palengva vyksta Lietuvos perkėlimas į virtualią erdvę. Tuo tarpu laisvas vietas užima kiti.
Taigi, pirma, išsivysčiusiai ir turtingai Europai reikia jaunos ir kvalifikuotos darbo jėgos. Antra, gimstamumas yra nepakankamas populiacijai išlikti, nes savireguliacijos bei savisaugos instinktai Europoje išnykę.
Migracijos politikos tendencijos pasaulyje
Pasaulyje klesti didžiuliai pajamų skirtumai. Įvairiose pasaulio vietose jie sudaro šimtus, o kartais ir tūkstančius kartų. Ši padėtis tiesiogiai daro įtaką migracijos procesams. Visais laikais žmonės kėlėsi ten, kur, jų nuomone, gyventi bus saugiau, lengviau ir sočiau. Už teisę „pabūti po saule“ jie pasirengę viskam: atiduoda paskutinius savo pinigus, savo vaikus, savo laisvę, o kartais ir gyvybę.
Kita priežastis: šiuo migrantų noru naudojasi daug kas: ir vykdantys prekybą žmonėmis nusikaltėliai, mafija ir ypač verslo struktūros. Atmeskim nusikaltėlius ir matom: verslas (tarptautinės korporacijos, bankai) nori pigios darbo jėgos, o politikai tuos norus apvelka įstatymo rūbu. Šiandien tai dvi jėgos, valdančios pasaulį ir kasdieną siekiančios sau vis daugiau galių ir didesnio pelno. Valstybių sienos, skirtingos mokesčių sistemos, muitai, valiutos, kontrolė ir t. t. trukdo pelnytis. O migracija ir istoriškai, ir ekonomiškai visuomet buvo viena iš pelningiausių biznio sričių, leidžiančių lengvai susikrauti turtus.
Štai iš kur tas noras valdyti migracijos srautus ir juos nukreipti ten, kur gali tikėtis savo tikslų įgyvendinimo. Beje, šios dienos technologijos net dirbtinai leidžia „paskatinti“ migraciją. Nereikia ir gamtos stichijų: dirbtinai sukeltas pilietinis karas ar dirbtinis žemės drebėjimas tampa pakankamu akstinu susidaryti didžiuliams migrantų srautams. Neseniai politikai ir tarptautiniai biurokratai, aptarnaudami tarptautines korporacijas, priėmė Jungtinių Tautų Migracijos paktą. Juo bandoma įteisinti migraciją pasauliniu mastu. Visos Jungtinių Tautų narės valstybės buvo įpareigotos apsvarstyti šį dokumentą, kad vėliau galima būtų eiti dar toliau.
JT pakte įtvirtinama galimybė migruoti kiekvienam, kalbama apie jos saugumą ir skatinimą. Ypač įdomi mintis, apie būtinybę priimančiai valstybei imigrantą prilyginti savos šalies piliečiui, suteikiant visas piliečio teises, t. y. integruoti į socialinę ir sveikatos sistemą, užtikrinti švietimą, darbinę veiklą ir finansuoti naują kultūrą, pripažinti religinę laisvę bei kitokias išpažįstamas vertybes ir pan. Einama dar toliau: po žodžiu „migrantas“ bus slepiami ir ekonominiai migrantai, ir prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai.
Visa tai leidžia tvirtinti, jog JT migracijos paktas yra bene pirmasis globalizaciją pateisinantis ir įteisinantis politinis dokumentas: tarptautinių korporacijų norai sutapo su realybe ir turimomis galimybėmis.
Tuomet, kai migracijos procesai nevaldomi, yra daug netvarkos. Bet net ir šioje netvarkoje visuomet slepiasi kieno nors interesai. Kartu su normaliais migrantais, atvykstančiais šeimų susijungimo pagrindu, norinčiais ar dirbti, ar siekti mokslo, atvyksta islamo fundamentalistai, buvę ISIS kovotojai ar jiems pritariantys kriminaliniai nusikaltėliai. Nuo jų prasideda visos integracijos Europoje bėdos. Yra labai daug teritorijų ES narėse valstybėse į kurias ne tik vietiniai gyventojai bijo užeiti, bet ir policininkai, kur negalioja tos valstybės teisė ir pan. Būtent ten gimsta ir atsiranda terpė ateities konfliktams.
Manau, daug kas yra girdėjęs tokį pasakymą kaip „civilizacijų konfliktas“. Jo autorius – amerikiečių politologas Samuelis Huntingtonas, 1993 m. žurnale „Foreign Affairs“ taip pavadinęs savo straipsnį, rašė apie Vakarų krikščioniškosios ir Rytų musulmoniškosios kultūros priešpriešą. Jis teigė, jog pasaulis po Šaltojo karo yra susipriešinęs nebe ideologiniu, o konfesiniu ir vertybiniu pagrindu. Su kiekviena diena vis aiškiau matosi, kad kol viena pasaulio dalis lipdys ir konstruos naują ateities žmogų, kita naudosis šio (nepavykusio ar ne laiku atliekamo?) darbo pasekmėmis.
Matome absoliučią netoleranciją, nenorą integruotis susiduriančius su savižudišku svetingumu. Ir visa tai vyksta Vakarų Europoje, kurioje, politikams atmetus istorinį krikščionybės vaidmenį, liko žiojėti vertybinė tuštuma. ES tapo bedvase organizacija. Šūviai, teroras ir vis naujos aukos ES narių sostinėse ir ne tik sunkiai žeidžia eilinių europiečių savivertę.
S. Huntingtono minties teisingumą prieš savo sunaikinimą spėjo patvirtinti buvęs Libijos vadovas Muammaras Gaddafi, pareiškęs: „Atrodo, kad Alachas padovanos islamui pergalę Europoje be kardų, be ginklų ir be užkariavimų. Mums nereikia teroristų, mums nereikalingi mirtininkai. Vos po kelių dešimtmečių virš 50 mln. musulmonų Europoje ją pavers musulmonišku žemynu.“ Vokietijos vyriausybė tik patikslina, jog per ateinančius 20 metų musulmonų Europoje padidės dvigubai – iki 104 mln. O islamiškų organizacijų lyderiai tvirtina, kad po 30 metų ir Amerikoje gyvens 50 mln. musulmonų.
Išsinagrinėjęs pakankamai daug medžiagos apie tai, ar yra kokia nors riba, kuomet reikėtų stabdyti imigraciją (atvykimą), tampu Yitzhako Rabino bendraminčiu. Jis kalbėjo apie būtinumą turėti etninę daugumą valstybėje. Teigti, kad nacionalinė etninė dauguma turi teisę savo šalyje išlaikyti patogią daugumą, yra rasistiška tik ideologų akimis. Skirtingi asmenys skirtingai supranta, ką reiškia patogi dauguma. Yitzhako Rabino pasiūlyti 80 proc. atrodo protinga apatinė riba. Ši idėja yra ne tik moraliai teisinga, ne mažiau nei privati nuosavybė, bet ir praktiška. Tokios valstybės paprastai būna geriau valdomos, mažiau korumpuotos, sekuliarios, demokratiškos ir, visų svarbiausia, įvairios vieninteliu reikšmingu – nuomonių įvairovės – požiūriu. Ir šiais privalumais gali džiaugtis visi, įskaitant mažumas.
Vis dar neišmokom politinės kultūros? Ar diskutuosime apie Lietuvos ir ES ateitį?
O kas mūsų laukia? Neabejotinai šis klausimas rūpi visiems Lietuvos žmonėms. Tačiau pažiūrėjus kelias TV laidas, staiga suvoki, kad „tiesos monopolis“ vėl, kaip ir prieš tris dešimtmečius, yra tik valdžios, o ne žmonių rankose. Žurnalistai Vytautas Bruveris ar Virgis Valentinavičius daro gėdą savo profesiniam luomui, nes tokio klausimo ramiai priimti negali. Rinkimų į Europos Parlamentą išvakarėse kiekviena palankia proga ima klykti: „Dangus griūva!“ Pasirodo, profesorius Vytautas Radžvilas yra, pasak jų, tas pats radikalų radikalas, galiausiai sugriausiantis ES! Ir jokių argumentų nereikia, nes jie kalba apie „marginalą“. Ir, matyt, tas „dangus grius“ tol, kol visi nesutiks būtent su jų nuomone. Galima būtų nekreipti dėmesio į šią isteriją, bet jie atstovauja oficialias politines jėgas ir konkrečius asmenis, iš esmės reikšdami ne savo, o savo viršininkų nuomones, kurios, jau nekeista, atitinka būtent Briuselio biurokratų nuomones. Todėl kitiems, nesutinkantiems su jų šeimininkų nuomone, reikia užkimšti burnas.
Pasakysiu tik tiek: esu prieš savižudybę – ne tik savo ar kitų žmonių, bet ir valstybių. Todėl kartu su kitais ieškau ir ieškosiu būdų, kaip mums visiems ir mūsų ateičiai – vaikams – surasti savo vietą šiame pasaulyje. Kol kas geresnės vietos nei Lietuva – nerandu!
Žinau, kad pranašu savam kieme nebūsiu, todėl savo oponentams siūlau nuomonę iš šalies: „Jei mes tęsime tokią politiką, tai po 40 metų mes išmirsime ir demografine, ir intelektualine prasme. Masinė imigracija iš Afrikos, Artimųjų Rytų ar Pietryčių Azijos su tolima mums kultūra nieko neišspręs, o kaip tik sukurs naujas problemas. <...> Svarbiausios šalies problemos bus – mažėjanti demografija bei dvasinį tautos potencialą gniuždanti imigracija, didėjantis tautų katilas, subujojęs neraštingumas, apačių liumpmenizacija. <...> Tai kelia grėsmę ne tik šalies sėkmingam vystymuisi, bet ir ... tautos išlikimui...“
Šios mintys ne mano ir ne kokio nors radikalo iš Vakarų Europos. Jų autorius – žinomas ir gerbiamas žmogus Vokietijoje Tilas Sarracinas – politikas, socialdemokratas, buvęs Vokietijos federalinio banko direktorių tarybos narys, parašęs knygą „Vokietijos susinaikinimas“. Jis išgyveno stiprų valdžios puolimą, tačiau pelnė visuomenės pripažinimą. Be šitos knygos Vokietijos kanclerė A. Merkel nebūtų ištarusi savo garsiosios frazės: „Multikultūralizmo politika žlugo.“
Taip, Višegrado šalys (Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija) kalba ne apie savęs izoliaciją ar ES sugriovimą. Jos mato save ES nacionalinių valstybių sąjungoje. Austrija, Nyderlandai, Danija, Italija, manau, nesuklysiu į šią grupę įrašęs ir Didžiąją Britaniją, Švedija, Latvija ir Estija savo pažiūromis į migracijos klausimus vis labiau artėja prie Višegrado šalių grupės. Tą patvirtina ir paskutiniai rinkimų rezultatai ES šalyse, kur nacionalinės, o jeigu kam patinka – nacionalistinės jėgos, įgauna vis daugiau įtakos ir valdžios. To labai bijo į Briuselio biurokratų burną žiūrintys vietininkai įvairiose ES šalyse, visais būdais bandydami išsaugoti turimą valdžią. Iš čia ir kyla tokia isterija.
Kaip matom, ji egzistuoja ir Lietuvoje. Viduje – jokių diskusijų apie ES ar Lietuvos ateitį. Valstybės nuomonė pareiškiama tik išvykus iš Lietuvos ir visuomenė informuojama tik po priimtų sprendimų (pvz., apie naujos porcijos imigrantų priėmimą). Todėl galima matyti, kad jokio pasipriešinimo Briuselio iniciatyvoms nėra, o turime nebylų Briuselio veiksmų parėmimą. Bet tokia pozicija, kuomet nėra jokios pozicijos, anksčiau ar vėliau Lietuvą pastatys į labai nepatogią padėtį. Neremdami Višegrado šalių – patys save triname iš pasaulio žemėlapių. O tai nėra išmintinga.
Atsižvelgus į istorinį Europos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje, šiandieną sunku įsivaizduoti europietį, neturintį savo tapatybės. Tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek Kanada ar Australija kūrėsi visiškai kitokiame kontekste ir kitokiomis vidaus bei išorės sąlygomis. Esu šventai įsitikinęs: kol išorėje egzistuoja, nesvarbu – politinės ar religinės jėgos, siekiančios visiškai kitokių tikslų, Jungtinių Europos Valstijų kūrimo projektas tėra utopija. Todėl radikalais pavadinčiau ne tuos, kurie nori išsaugoti ES ir jų narių suverenumą, o dabartinius ES vadus ir jiems pritariančius vietininkus vietose, atkakliai bandančius dirbtinai maišyti tautas ir imti naikinti valstybes. Na, nebent jie norėtų sukelti karą, po kurio nieko neliktų? Aš to tikrai nenoriu.
Anglų mokslininkas, istorikas ir sociologas Arnoldas Toynbee, visą gyvenimą paskyręs įvairių civilizacijų atsiradimo, evoliucijos ir jų išnykimo klausimams konstatavo, jog civilizacijos galop nusižudo pačios, jos nėra nužudomos kokios nors pašalinės jėgos. O ar ši išvada yra nepanaši į tai, kas dabar vyksta su ES?
Tikriausiai nieko nenustebinsiu, pasakydamas, jog niekur nerasite duomenų apie tai, kiek valstybei kainuoja emigracija. Tokia tyla yra ne veltui, nes šio pasaulio stiprieji nori viską gauti nemokamai, kaip ir prieš 400–500 metų. Todėl teko gerokai pavargti, kol iš turimos medžiagos išryškėjo bendra emigracijos kaina.
Emigracija iš tautos pavagia energingiausius jos žmones. Pavyzdžiui, daugelyje besivystančių šalių jaučiamas medicinos darbuotojų stygius, nes Vakarų šalys juos įdarbina išvengdamos pareigos prieš tai sumokėti už jų parengimą. Sunku suprasti, kodėl tai laikytina etišku elgesiu. Iš tikrųjų Jungtinės Tautos yra išleidusios net tris rezoliucijas – 1967, 1968 ir 1972 m. – smerkiančias Vakarų valstybes už talentų atėmimą iš besivystančių šalių.
Smegenų nutekėjimas toks ženklus, kad Adis Abebos ekonomistai paskelbė, jog 20 tūkst. profesionalų netekimas per metus Afrikai kainuoja 4 milijardus dolerių!
Taigi, 200 tūkst. dolerių yra suma, kurią valstybė išleidžia paruošdama vieną profesionalą! Dabar ir aš jau bijau skaičiaus, kuris susidarė dėl niekam neatsakingų politikų Lietuvoje: per beveik tris dešimtmečius 200 milijardų dolerių praradimų! Na, gerai, ne visi emigrantai buvo auksarankiai, bet ir 100 milijardų mūsų šaliai yra beprotiški pinigai. Beje, valstybės skola, manau, šiandieną yra tik apie 20 milijardų.
Šie skaičiai tik dar kartą patvirtina, kad pats brangiausias valstybės turtas yra ne finansai ar jų resursai, ne gamyklos ar bankai, ne tankai ir raketos, bet žmogiškieji valstybės resursai. Mes, kaip tikri ubagai, atidavėm ir atsisakėm brangiausio savo turto, kad gerovė būtų kuriama kitur, bet ne Lietuvoje. Viską atidavę, dabar imsim naujus kreditus ir liksim visą amžių skolingi kitiems? Tai kas šiandien liko prie suskilusios geldos? Nejaugi ir toliau turime taip elgtis?
Ar galėjom išvengti tokių nuostolių? Galėjom, jeigu būtume išnaudoję savo atstovus Europos Parlamente. Gerai žinodami apie emigracijos situaciją Lietuvoje jie vengė atsakomybės ir nesiėmė iniciatyvos bent pabandyti spręsti šią problemą ES lygiu. Juk galėjo mūsų europarlamentarai suburti šalių, iš kurių daugiausiai piliečių emigruoja į turtingas ES nares, pavyzdžiui Latvijos, Lenkijos, Čekijos, Rumunijos, Bulgarijos, Slovakijos, Slovėnijos ir kitų šalių parlamentarus. Suburti juos į šalių, pavyzdžiui, Migracijos naujose ES šalyse problemoms spręsti grupę.
Po susitikimų ir diskusijų tokia grupė galėjo inicijuoti Europos Parlamente naujos Direktyvos priėmimą, numatantį kad migrantus priimančios ES valstybės privalo susimokėti emigrantų kilmės valstybėms už emigrantų išsilavinimą ir parengimą darbui. Įvedus tokį principą ES, vėliau galima būtų kalbėti apie tokio principo priėmimą platesniu mastu Jungtinėse Tautose. Manau, jog pasaulyje po tokio sprendimo priėmimo būtų žymiai saugiau ir sveikiau. Nereikėtų tarnauti pinigams, priiminėti nesąmoningą ir sprogstamosios medžiagos pripildytą Migracijos paktą.
Jeigu Vokietijos darbdaviai ekonominės krizės metu būtų elgęsi kaip Lietuvos, šiandien Vokietija iš viso būtų likusi be darbo jėgos. Tačiau sutarę su politikais, jie pasinaudojo ES struktūrinių fondų parama, kuomet dalis atlyginimo darbuotojams buvo mokama iš ES lėšų. Taigi, vokiečiai saugojo savo darbo jėgą, o lietuviai darbdaviai ir politikai „kūrė“ naujas galimybes užsienyje, versdami ją emigruoti.
Taigi, dabar stebime situaciją, kai vienas iš pagrindinių ES stulpų: laisvas asmenų judėjimas iš naujųjų ES šalių į senbuves, pavirto elementaria ekonomine migracija, tarsi iš trečiųjų šalių. Nors vis labiau suvokiam, kad laisvas asmenų judėjimas yra įmanomas tik tarp vienodo ekonominio pajėgumo šalių. Todėl ir pajamų skirtumai ES narėse yra ne laisvo asmenų judėjimo, o ekonominės migracijos požymis.
Išvengti reformų ES jau nepavyks, klausimas: tik kuriuo keliu pasuksime?