Šiandien mūsų šalies statybininkai jaučia įtampą ir itin didelį nerimą dėl ateities bei ženkliai sumažėjusių darbų apimčių, tačiau vis dar stengiasi išsaugoti savo darbuotojus.
Lietuvos statybininkų asociacijos (LSA) atlikta šalies statybos įmonių apklausa parodė, kad pirmąjį šių metų pusmetį, palyginus su 2019 m. tuo pačiu laikotarpiu, net 68 proc. statybos bendrovių jaučia darbų apimčių sumažėjimą. Iki 20 proc. mažesnį užsakymų kiekį apklausoje nurodė 40 proc. įmonių, 20-40 proc. mažiau projektų įgyvendina 20 proc. bendrovių, daugiau nei 40 proc. darbų apimtys sumažėjo 8 proc. įmonių. Stabilų užsakymų kiekį išlaikė 24 proc. rangovų, o darbų apimčių augimą pirmąjį šių metų pusmetį nurodo tik 8 proc. apklausoje dalyvavusių bendrovių. Kas lėmė susidariusią padėtį?
Didžioji dalis nekilnojamojo turto (NT) plėtotojų ir investuotojų sustabdė arba atsisakė suplanuotų projektų, o pavieniai privatūs statytojai taip pat atidėjo daugumą numatytų statybos darbų. Šiandien prieš pandemiją pradėti projektai dar tęsiami, tačiau naujų, deja, planuojama itin mažai. Analogišką situaciją taip pat matome renovacijos projektų įgyvendinime. Statybų sektoriaus susitraukimą indikuoja ir naujausi Statistikos departamento duomenys. Pavyzdžiui, šių metų antrąjį ketvirtį statybos darbų atlikta 15,1 proc. mažiau nei pirmąjį, o baigtų statyti pastatų skaičius 16,4 proc. mažesnis nei buvo prieš metus.
Nerimą kelia tai, jog statybininkai niūriai prognozuoja ir šių metų finansinius rezultatus. Dėl pandemijos iki 30 proc. planuotų pajamų kritimą numato 64 proc. statybos bendrovių, 30–50 proc. nuosmukį prognozuoja 4 proc. rangovų. Stabilius finansinius rezultatus planuoja išlaikyti 24 proc. įmonių, o jų augimą prognozuoja tik apie 12 proc. Tai rodo, jog statybos bendrovių apyvartinis kapitalas traukiasi ir tampa vis sunkiau ne tik vystyti, bet ir apskritai išlaikyti verslą.
Susidariusi situacija sukėlė didelę įtampą ir statybų rinkos disbalansą. Siekdamos bet kokia kaina išgyventi ir išsaugoti darbuotojus, kovoje dėl naujų užsakymų įmonės rizikuodamos darbų kainas „muša“ 10–15 proc., nors kaštai ir darbo užmokesčiai tikrai nemažėja. Galutiniame rezultate, tai reiškia patiriamus nuostolius.
Apyvartinių lėšų trūkumas lemia ir mažėjančias rangovų galimybes dalyvauti viešuosiuose pirkimuose. Dalis statybos bendrovių tiesiog nebegalės dalyvauti valstybiniuose konkursuose, nes turės mokestinių nepriemokų ir negalės pateikti nei darbų atlikimo, nei pasiūlymo garantijų. Be to, įmonėms tampa vis sudėtingiau išlaikyti darbuotojus.
Lietuvos statybos įmonių apklausa rodo, kad šiemet naujų darbuotojų nebeplanuoja samdyti 32 proc. bendrovių, o mažinti darbuotojų skaičių dėl sumažėjusių darbų apimčių ketina 20 proc. apklaustųjų. Įdomu ir tai, kad trečiųjų šalių piliečių šiais metais nesiruošia samdyti net 72 proc. įmonių.
Rinkos dalyvių prognozuojamas scenarijus itin paveiktų ne tik šalies ekonomiką, bet ir paskatintų dar spartesnį nedarbo lygio augimą, kuris šiandien siekia net 13,2 proc. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad statybų sektoriaus darbo rinka tapo viena iš labiausiai pandemijos paveiktų verslo šakų. Pavyzdžiui, jau pirmąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis šalies statybose pakilo iki 12%, kai iš viso Lietuvoje sudarė 7,1 proc. Užimtumo tarnybos duomenys rodo, kad šiemet nuo sausio iki birželio dėl nedarbo išmokos kreipėsi 11100 žmonių, kurių paskutinė darbovietė buvo būtent statybos įmonė, o darbo jėgos paklausa statybose mažėjo 9,6 proc. Skaičiai tikrai nekelia optimizmo.
Jeigu antrąjį šių metų pusmetį dar 10 proc. šio sektoriaus darbuotojų netektų darbo vietų, tuomet 10-12 tūkst. asmenų metų pabaigoje taptų papildoma našta valstybei ir ženkliai padidintų nedarbo lygį. Bedarbystė ir į valstybės biudžetą nesurinktos pajamos gali priversti mūsų valdžią didinti mokesčius, o tai jau gultų ant visų šalies gyventojų pečių.
Didėjantis nedarbas Lietuvoje gali neišvengiamai atnešti ir emigracijos „bangą“. Pavyzdžiui, tokios valstybės kaip Vokietija, Prancūzija, Švedija ar Didžioji Britanija, gaivindamos ekonomikas, šiandien įgyvendina statybos ir infrastruktūros projektus, kuria darbo vietas ir siūlo konkurencingus darbo užmokesčius tiek vietiniams, tiek užsienio šalių piliečiams. Pavyzdžiui, vykdo tokius projektus kaip masinė renovacija, viešųjų pastatų energinio efektyvumo didinimas, lietaus vandens nuotekų surinkimo tinklų rekonstrukcijos ir kiti. Tai reiškia, kad jos tampa tikru traukos centru darbo ieškantiems asmenims.
Mūsų šalies statybininkų lūkesčiu šiandien irgi tapo viešieji pirkimai ir valstybės planai investuoti į tvarios infrastruktūros kūrimą bei atnaujinimą, siekiant skatinti šalies ekonomiką.
Pastaruoju metu girdime nemažai kritikos dėl Ateities ekonomikos DNR plane numatytų investicijų į infrastruktūros projektus, bet turime suprasti, kad statybos – viena svarbiausių šalies ūkio šakų, galinčių ne tik palaikyti ekonomiką, bet ir darbo rinką. Keista, jog pamirštame, kad kone kas ketvirtoje Lietuvos šeimoje gyvena statybos srityje dirbantys asmenys. Tai žmonės, kurie per metus sukuria apie dešimtadalį šalies BVP. Todėl šiandien kiekvienas užsakymas statybininkams – itin svarbus.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad statybos sektoriuje yra itin svarbios ne tik investicijos į konkrečius infrastruktūros projektus, bet ir į darbuotojų kompetencijų ugdymą, jeigu norime pereiti prie skaitmeninės ekonomikos.
Per pastarąjį dešimtmetį įvairios ūkio šakos Lietuvoje gavo nekuklią ES fondų paramą inovacijų diegimui, bet statybos pramonės modernizavimui, deja, buvo skirta mažiausiai lėšų iš visų verslo sektorių. Galiu daryti prielaidą, kad taip nutiko dėl vyraujančio požiūrio, jog statybose gali dirbti bet kas, todėl šiam sektoriui tokie pokyčiai – tiesiog nereikalingi. Paviršutiniškas vertinimas ir menkas dėmesys statybos sektoriui sąlygojo itin didelį „šešėlį“ darbo rinkoje, sparčią statybininkų emigraciją, aukštą nelaimingų atsitikimų darbe skaičių ir žemą konkurencingumo lygį. Todėl šiandien būtina ne tik investuoti į infrastruktūros projektus, bet ir į technologinį statybos pramonės perginklavimą.
Inovacijų diegimo poreikis sukelia nemažai iššūkių verslui. Statistikos duomenimis, 38 proc. statybos įmonių trūksta specialistų, išmanančių naujas technologijas, 38 proc. bendrovių riboja biudžetas, o 34 proc. – tiesiog susiduria su darbuotojų abejingumu. Atkreiptinas dėmesys, jog valdžios ryžtingumo pasigenda 30 proc. statybos įmonių, o 29 proc. tikina, kad joms apskritai trūksta žinių apie prieinamas technologijas.
Lietuvoje turime panašią padėtį. Pavyzdžiui, nuo 2021 m. statybos darbų viešuosiuose pirkimuose nustatyta prievolė viešųjų statinių statyboje pradėti palaipsniui taikyti statinio informacinį modeliavimą (BIM). Šios technologijos taikymas yra itin svarbus tuo, kad leidžia geriau ir greičiau projektuoti, išvengti klaidų, turėti ekonomiškesnį statybos procesą bei statinio priežiūrą, remontą ir renovaciją. Ar esame pasirengę šiems pokyčiams šiandien?
Lietuvos statybos įmonių apklausa atskleidė, jog net 48 proc. bendrovių abejoja, kad valdžios institucijos telks dėmesį į jų sektoriaus skaitmenizavimą, todėl neskuba investuoti į darbuotojų kompetencijų ugdymą ir neturi apmokytų specialistų, kurie gebėtų taikyti BIM savo darbe. Šie rezultatai tik akivaizdžiai rodo, jog turime sąlyginai žemą kompiuterinio raštingumo lygį statybų darbo rinkoje, tačiau šiame sektoriuje dirbantiems specialistams jau neišvengiamai kyla poreikis išmanyti informacines technologijas ir pasižymėti skaitmeniniais įgūdžiais.
Inovacijų taikymas statybose leistų ne tik padidinti darbuotojų darbo našumą, mažinti sąnaudas, automatizuoti daugybę procesų, gerinti infrastruktūros kokybę ir didinti šio verslo sektoriaus konkurencingumą, bet ir įgyvendinti ES taršos mažinimo bei energinio efektyvumo didinimo uždavinius. Pavyzdžiui, nuo 2020 metų statyti energijos beveik nenaudojančius pastatus.
Norint užtikrinti ilgalaikį ir tvarų statybos sektoriaus augimą, reikia sparčių ir efektyvių investicijų ne tik iš verslo, bet ir iš pačios valstybės pusės. Turime didinti Lietuvos ekonomikos pažangumą, siekiant, kad kuo didesnę jos dalį sudarytų inovatyvus ir aukštą pridėtinę vertę kuriantis verslas.
Šiandien reikalingas naujas požiūris ir suvokimas, kad jeigu pereisime prie skaitmeninės ir žiniomis grįstos ekonomikos, turėsime ženkliai daugiau gerai apmokamų ir aukštos kompetencijos reikalaujančių darbo vietų, bus sparčiai vystomos inovacijos ir aukštos pridėtinės vertės produktai. Pasauliui skaitmenizuojantis ir sparčiai vystantis informacinėms technologijoms, mūsų valstybei būtina į tai reaguoti.
Todėl šiuo neeiliniu laikotarpiu yra itin reikšmingas mūsų valdžios institucijų vaidmuo, įgyvendinant Ateities ekonomikos DNR planą ir priimant esminius sprendimus dėl ekonomikos skatinimui reikalingų investicijų krypčių.
Skiriamos lėšos infrastruktūros projektams – teisinga ir tikslinga plano dalis ekonomikos bei darbo rinkos palaikymui, tačiau tai nėra statybų pramonės rėmimas. Realiu skatinimu statybininkams taptų kryptingos investicijos į ilgalaikę pridėtinę vertę kuriančius projektus, kurie būtų orientuoti į verslo konkurencingumo didinimą ir skaitmeninį perginklavimą, suteiktų galimybę įsigyti naujas technologijas ir įrengimus, kelti darbuotojų kvalifikaciją ir didinti darbo našumą bei veiklos efektyvumą. Tai – investicijos į ateitį. Eidami šiuo keliu, taptume lygiaverčiais varžovais globalioje rinkoje ir pamirštume emigracijos keliamus iššūkius.
Nors viešai deklaruojami ekonomikos gelbėjimo planai gražūs ir skambūs, tačiau akivaizdu, jog šiandien valstybėje trūksta aiškios vizijos bei strategijos, kur efektyviai investuoti, kad gautume realia grąžą, o ne vienadienį efektą.