Žmonija jau pavėlavo su reikiamomis iniciatyvomis ir sprendimais, todėl yra priversta skubėti inicijuoti ir įgyvendinti sprendimus, kuriais siekia stabilizuoti civilizacijos daromą įtaką klimatui būsimų kartų gerovės vardan. Tačiau net ir šioje perspektyvoje absoliučiai visų iškastinės energijos išteklių neigimas ir eliminavimas iš artimos ateities scenarijų, pasikliaujant vien tik atsinaujinančiais ištekliais, kartais skamba kaip lozungas, nutolęs nuo technologinio progreso, esamos energetinės infrastruktūros galimybių ir realybės.
Analitikai, tarptautinių organizacijų ekspertai projektuoja, kad iškastinė energija, ypač gamtinės dujos, artimiausiais dešimtmečiais išliks svarbi ir balansuojanti nepatenkinamą žaliosios energijos poreikį arba nestabilią jos pasiūlą energijos rūšis.
Vienas tikslas – skirtingi keliai
Žmogaus veiklos pėdsakai gamtoje įspaudžiami kalbant apie bet kurią sritį: mediciną, pramonę ar technologijas, ir klimato kaita yra kiekvienos atsakingos visuomenės dėmesio centre. Todėl ne veltui šalys uoliai kovoja su šylančio klimato padariniais, siekia minimizuoti priežastis ir kelia ambicingus tikslus mažinti bei neutralizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas.
Europos Sąjungos lygiu ambicingiausiai nusiteikusi Danija, kurios tikslas – iki 2030 m. 70% mažiau ŠESD skaičiuojant nuo 1990 m. lygio. Danija planuoja, kad iki 2030 m. elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių išteklių, viršys bendrą elektros poreikį, tai pat sieks užtikrinti, kad bent 90% centralizuotai gaminamos šilumos energijos būtų pagaminta iš kitų šaltinių nei anglis, nafta ar dujos. Kai tuo metu kaimynės Lenkijos kelias į ŠESD mažinimą susietas su taip archajiškai skambančiomis anglimis, t. y. iš jos gaminamos elektros mažinimu iki 56% 2030 m. pakeičiant taršiausią iškastinį kurą švariausiu – gamtinėmis dujomis.
Šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kokio lygmens energetiniai kontrastai egzistuoja net kaimynystėje esančiose ES šalyse. Ir tai indikuoja, kad nėra vienos „absoliučiai žalios“ sėkmės formulės, kuri išspręstų energetikos virsmo uždavinį vienu ypu ir atsisakant visko, kas susiję su žodžiu „iškastinis“.
Svarbu, kad kiekvienos šalies pasirinktas modelis būtų tvarus ne tik žalios spalvos intensyvumo prasme, bet ir finansiškai, technologiškai, kalbant apie esamos energetinės infrastruktūros visumą konkrečiuose regionuose. Atsinaujinantys ištekliai neabejotinai užims didelę ir svarbią vietą, o ilgainiui ir dominuos dekarbonizacijos procesuose, tačiau iki įkopimo į šį energetinį ir tvarumo „everestą“ gamtinės dujos išliks švariausia ir ekonomiškai patraukliausia pereinamojo laikotarpio alternatyva, kurios indėlis bus kritiškai svarbus daugelyje sektorių.
Sezoniškumas ir energijos balansavimas
Taigi, energijos paklausai subalansuoti neišvengiamai reikia alternatyvos. Šiuo atžvilgiu gamtinės dujos išlieka ta alternatyva ne tik padedanti siekti dekarbonizacijos tikslų, bet ir užtikrinanti nenutrūkstamą energijos tiekimą. Naujausioje 2021 m. McKinsey pasaulinėje energetikos apžvalgoje, kurioje plačiai analizuojamos iškastinės ir atsinaujinančios energijos perspektyvos, teigiama, jog iki 2035 m. kiek daugiau nei 50 proc. pasaulio energijos bus pagaminta iš atsinaujinančių šaltinių. Tai reiškia, kad likusi dalis turi būti „amortizuota“ pasitelkiant kitas išteklių rūšis.
Todėl gamtinių dujų, kaip švariausios iškastinio kuro alternatyvos, poreikis per ateinančius 10–15 metų ir toliau augs, o vartojimo piką pasieks 2037 m. Vertinant įvairiais pjūviais, gamtinių dujų poreikis net ir 2050 m. bus 5% didesnis nei šiandien. Remiantis kita – JRC 2020 – analize ir vertinant įvairius ateities energetikos scenarijus, numatoma, jog gamtinių dujų vaidmuo iki 2030 m. išliks akivaizdus tenkinant apie ketvirtadalį Europos energijos poreikių. Remiantis Tarptautine energetikos agentūra, per laikotarpį nuo 2010 m. iki 2018 m. vien anglies pakeitimas dujomis jau padėjo išvengti daugiau nei 0,5 gigatonų CO2 emisijų. Gamtinės dujos turi potencialo pakeisti ne tik anglį.
Neseniai Kataras paskelbė siekį tapti didžiausiu suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) gamintoju pasaulyje bent per artimiausius du dešimtmečius ir išplėsti savo SGD gamybos pajėgumus daugiau nei 50% iki 126 milijonų tonų per metus. Kataro valdžia teigia, kad pasauliui persiorientuojant nuo naftos ir anglies prie švaresnės energijos, ženkliai auga SGD paklausa. Tam tikruose sektoriuose SGD apskritai yra vienintelė arba efektyviausia alternatyva, pvz., jūriniame ar komerciniame kelių transporte. Didžiosios transporto ir logistikos kompanijos jau pildo savo garažus SGD varomais sunkvežimiais, o daugelis tarptautinių laivybos gigantų vis drąsiau investuoja į naujai statomus, SGD varomus laivus. SGD yra kol kas efektyviausia alternatyva pakeisti labiau taršius mazutą ar dyzeliną.
Europoje sparčiai vystosi SGD papildymo punktų tinklas. Tradicinių degalų keitimas į SGD padeda reikšmingai sumažinti ŠESD ar kitų emisijų kiekius. SGD infrastruktūros plėtra transporto sektoriuje užprogramuoja ir daugiau galimybių, pvz., biometano, vandenilio mišinių ir kitų atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui. Norėtųsi priminti, kad energijos gamybai naudojant gamtines dujas vietoj anglies, biomasės ar kitų kuro rūšių, išsiskiria mažiausiai CO2. Palyginti, deginant anglį išsiskiria apie 85 proc. daugiau CO2 nei deginant dujas, o deginant biomasę išsiskiria net 11 proc. daugiau CO2 nei deginant anglį.
Ateitis su vandeniliu
ES ryžtingai siekiant nulinių emisijų ekonomikos, vienas iš keliamų tikslų – pagrindiniu energetikos resursu 2050 m. paversti vandenilį. Yra skirtingų studijų ir prognozių, kiek realiai vandenilis galės padengti energijos paklausą ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau jau dabar naudojant gamtines dujas galima gamint mėlynąjį vandenilį pritaikant CO2 surinkimo ir saugojimo technologijas. Be abejonės, siekiamybė yra žaliasis vandenilis, pagamintas iš atsinaujinančių išteklių, kurio gamyba pradės augti ne anksčiau, nei „žaliosios“ elektros gamyba viršys suvartojimo poreikį. Todėl mėlynasis vandenilis – pereinamoji technologija, užtikrinanti tolimesnį progresą.
Džiugu, kad Lietuva eina koja kojon su „žaliąja darbotvarke“ jau dabar gamindama reikšmingus kiekius vandenilio. Kol kas beveik visas vandenilis Lietuvoje pagaminamas iš gamtinių dujų bei naftos, tačiau žaliojo vandenilio gamybos plėtra, panaudojant būsimus atsinaujinančios energijos generacijos pajėgumus, vis dažniau matoma kaip potencialiausia absoliučios dekarbonizacijos alternatyva ilgalaikėje perspektyvoje.
Tam reikės tiek ilgalaikio politinės krypties išlaikymo, tiek visų energetikos segmento dalyvių susitelkimo pritraukiant milžiniškas investicijas į gamybos, skirstymo infrastruktūrą bei pritaikant ar keičiant energiją vartojančius įrenginius į varomus vandeniliu, jei ši, tvari, bet vis dar nauja energijos rūšis, įsitvirtins mūsų kasdienybėje. O kol kas, svarbu pažymėti, kad jau dabar turime puikią infrastruktūrą, įgalinančią ženkliai sumažinti ŠESD kiekius pereinamaisiais dešimtmečiais. Gamtinių dujų infrastruktūra yra universali ir lengvai pritaikoma sintetinio metano ir biometano saugojimui bei transportavimui.
Lietuva turi puikiai išvystytą gamtinių dujų tinklą, jungtis su ES dujų rinka, visišką energetinę nepriklausomybę ir konkurenciją garantuojantį SGD paslaugų centrą Klaipėdoje. Taigi, atsakymas apie takoskyrą ir sinergiją akivaizdus – gamtinės dujos yra tai, kas jau dabar realiai prisideda prie dekarbonizacijos. Visada svarbu žvelgti toli į ateitį, kaip ir svarbu kryptingai jos link judėti, bet ne mažiau svarbu tai daryti pasinaudojant „žemai kabančiais vaisiais“, kurie sukuria ne revoliucinio, bet tvaraus bei ekonomiškai pagrįsto energetinio virsmo galimybę.