Viena iš pastebimų tendencijų – turto pasidalijimas. Manoma, kad tai yra susiję su besikeičiančia savininkų karta. Pastebima, jog pirmoji verslininkų, pradėjusių verslą devyniasdešimtaisiais, banga jau yra pasirengusi palaipsniui trauktis iš verslo.
Svarbu atkreipti dėmesį, jog turto padalijimas ir savininkų kaita ne visada vyksta savo noru. Krizės laikais nemažai ginčų kildavo ir pačių įmonių viduje. Restruktūrizacija kaip tendencija yra susijusi ne tik su skolomis bankams, bet ir tuo, kad savininkai ėmė aktyviai dalintis verslą tarpusavyje. Kai kas parduoda akcijas, kai kas nėra pasirengęs priimti partnerio poziciją – situacijų būna įvairių. Beje, akcininkų ginčai stebimi ir tokiose srityse kaip IT – panašu, kad ir ten jau yra ką dalinti.
Dabar privatizacijos kaip įėjimo į Baltarusijos rinką strategijos užsienio investuotojai nesvarsto. Iš esmės globaliai bendradarbiauti su Baltarusijos valstybe yra pasirengę vienetai. Todėl jie įeina arba sudaro sandorius su jau rinkoje veikiančiomis įmonėmis įsigyjant jų turto, arba vykdo plyno lauko (angl. greenfield) investicijas. Vis dėlto, praktika rodo, kad sandorių skaičius didėja – daugelis savininkų jau yra sukalbamesni. Rinka tampa įdomesnė.
Kokias rizikas mato investuotojai?
Užsienio investuotojai vis dar mato tam tikrą politinę riziką, o baimę periodiškai dar pakursto bylos „Motovelo“ dvasia, kai investuotojas buvo nuteistas už tai, kad nevykdė verslo plano ir dirbo per užsienio įmonę. Verslo planas – tai dokumentas, kurį reikia periodiškai peržiūrėti, o centralizuoti pirkimai Baltarusijos rezidentui per susijusį užsienio tarpininką – tai dėl įvairių priežasčių dažniausiai būna įprasta ir racionali verslo praktika.
Dar viena tendencija – baudžiamasis „baltųjų apykaklių“ persekiojimas, garsios korupcijos bylos. Tai labai prastas fonas, užgožiantis teigiamus signalus už šalies ribų – tokius kaip, pavyzdžiui, bevizio režimo užsieniečiams pratęsimas iki 30 dienų.
Taip pat investuotojai baiminasi, kad tam tikru momentu jie gali nebetekti prieigos prie žaliavų. Pavyzdžiui, medžio apdirbimo srityje jau pasitaikė atvejų, kai buvo bandoma neleisti privačioms gamykloms dalyvauti pirkimuose. O kokius veiksnius vertina investuotojas, ketinantis investuoti vienoje ar kitoje šalyje? Būtent prieiga prie žaliavos, finansavimo ir pardavimų rinkos.
Džiugu tai, jog administracinis spaudimas formaliai sumažėjo: pasikeitė patikrinimų tvarka, kontroliuojančios institucijos negali ateiti tiesiog šiaip sau. Tačiau sumažėjus patikrinimų skaičiui, įplaukos į biudžetą, gaunamos už sumokėtas baudas, nesumažėjo. Tai rodo, kad valstybės kontrolės veikla ir toliau lieka ne tik profilaktinio, bet ir fiskalinio pobūdžio.
Galima įtarti, kad biudžetui labai trūksta pinigų. Tai liudija ir aplinkybės, kad dabar gauti pagal įstatymus priklausančias lengvatas, pavyzdžiui, norint registruotis laisvojoje ekonominėje zonoje, tapo sudėtingiau. Lyg ir niekas negriežtinama, tačiau tokios valstybės paramos, kokios buvo galima tikėtis prieš krizę, jau nėra.
Kurios sritys investuotojams gali būti patrauklios arba nepatrauklios Baltarusijoje?
Jeigu analizuotume pramonės šakas, tai ilgą laiką Baltarusijos ekonomikos „varomoji jėga“ buvo statyba. Ir šiuo metu šioje srityje juntamas tam tikras pagyvėjimas – bent jau tie objektai, kurie pakankamai ilgą laiką buvo „užšaldyti“, rado savo naujuosius šeimininkus, gavo finansavimą, daugelis šių objektų buvo pradėti eksploatuoti.
Papildomu veiksniu tapo ir pasiruošimas 2019 metais vyksiančioms Antrosioms Europos žaidynėms. Yra gautas tiesioginis merijos nurodymas – užbaigti visas užsilikusias nebaigtas statybas Minske. Savaime suprantama, statybos tiesiogiai susijusios su galimybe gauti finansavimą. Šiuo atžvilgiu taip pat tapo šiek tiek paprasčiau. Nors bankai ir turi pakankami aukštą blogųjų skolų procentą, tačiau iš bankininkų jau galima girdėti, kad šis procentas nebeauga.
Bankai savo portfeliuose sukaupė daug neapyvartinio turto. Tai viena iš esminių priežasčių, kodėl šalyje pradėjo formuotis probleminio turto rinka, kurioje pagrindiniais žaidėjais tampa bankai. Jie įtraukia į savo balansą nekilnojamąjį turtą, gamybinius kompleksus ir yra priversti kažkokiu būdu juos valdyti. Kartu jie priversti ieškoti strateginių investuotojų – naujų savininkų.
Yra valstybės priimtas sprendimas pakeisti darbo su skolomis ir skolininkais tvarką – bankams leido atleisti skolininkus nuo įsipareigojimų. Labai ilgai bankai negalėjo normaliai susitarti su „strategais“. Dabar skolų diskontavimas nebėra neteisėtas, o skolininkams atleistos skolos nebėra apmokestinamos pelno mokesčiu. Tai sudarė prielaidas aktyvesnei veiklai skolų restruktūrizavimo srityje. Pastebima, jog bankai iš tiesų tampa lankstesni derybose su strateginiais investuotojais.
Finansų rinkose taip pat stebime aktyvesnį tarptautinį finansavimą. Tam tikra geopolitinė situacija regione lėmė tai, kad jis tapo labiau prieinamas Baltarusijoje. Tai susiję su situacija Rusijoje ir Ukrainoje – bankai ir kitos finansų įstaigos, tokios kaip TFK ir EPRB, savo portfelius, kurie jiems buvo išskirti RF ir Ukrainai, perkelia į Baltarusiją.
Ši tendencija stebima jau kelerius metus ir ji vis dar egzistuoja. EPRB buvo labai aktyvus Baltarusijoje, jis pritaikė savo naujausią praktiką Baltarusijoje suteikdamas mezanino finansavimą – investavo 5 mln. eurų į „Apteka group“. EPRB siūlo labai konkurencingas finansavimo sąlygas, pasirengęs dirbti per vietos bankus, pradėjo teikti kreditus valstybinėms įmonėms.
2018 metais aktyvią konsolidaciją pradėjo mažmenininkai: „Belmarket“ įsiliejo į „Gippo“, „Preston“ perėjo „Sosedi“, lenkai nusipirko „Buslik“. Apie savo ketinimą ateiti į rinką su plyno lauko investicijų (angl. greenfield) projektu pranešė Rusijos „Detskij mir“. Senieji tinklai pradėjo aktyvią plėtrą regionuose – vadinasi, vidutinė perkamoji galia juos taip pat pradeda tenkinti. Mažmenininkams prieinamesnis tapo nekilnojamasis turtas, ypač regionuose.
IT sritis ir toliau išlieka lyderio pozicijoje kaip svarbus raidą skatinantis veiksnys. Tačiau 2018 metais neįvyko blockchain ir kripto valiutų revoliucijos – net ir priėmus prezidento dekretą dėl Aukštųjų technologijų parko (PVT) 2.0. Ažiotažas šia tema atslūgo. Bendraujame su daugelio tarptautinių bendrovių, dirbančių skaitmeninių technologijų srityje, atstovais ir dažnai tenka girdėti nuomonę, kad Baltarusija neturi pakankamai reputacijos ir įvaizdžio elemento, kad pritrauktų rimtus užsienio žaidėjus. Mums reikia ne vienų metų, kad situacija pasikeistų. Vargu ar esame pasiruošę globaliam lyderiavimui IT srityje.
Nors Baltarusijoje į IT sritį ir toliau lygiuojamasi nustatant standartus darbo, nuomos įkainių, techninės priežiūros įmonių, kurios nori gauti IT kaip klientus, teikiamų paslaugų rinkoje. Be to, šioje srityje išlieka konkurencingos sąlygos globaliu mastu pagal kuriamų produktų vertę ir specialistų pasirengimo lygį.
Baltarusijos aukštųjų technologijų parko veiksnys yra tikrai svarbus, tačiau ne lemiamas. Vis dažniau kyla klausimai: ar mums reikia ir toliau plėtoti šią „smėlio dėžę“ (angl. sandbox) – kurti išimtinius teisinius ir mokesčių režimus vienoje srityje? O kodėl ne kitose? Kitose rinkose dirbantys verslininkai sako: suteikite mums tokias pačias sąlygas – ir mes pasieksime dar geresnį rezultatą. Sukuriama tam tikra socialinė įtampa.
Ne tik šių metų tendencija, bet ir jau iš anksčiau Baltarusijai aktuali sritis – bandymas „įsukti“ medžio apdirbimo sritį. Iš bendravimo su investuotojais supratau pagrindinę problemą, trukdančią privatizacijai: nepavyksta susitarti dėl kainos. Faktiškai siūloma prekiauti kaina, kuri kelis kartus viršija rinkos kainą. Valstybinės medžio apdirbimo įmonės turi ypač daug kreditų ir tie kreditai, palūkanos, amortizacija – viskas įskaičiuota į kainą. Tuo tarpu įmonės neturi pakankamai darbo, linijos neveikia, o įrangos profilaktiniai priežiūros darbai dėl lėšų trūkumo nėra laiku atliekami. Tačiau valstybė dar nepasirengusi bendrauti su investuotojais rinkos kalba.
Svarbu suprasti, jog esmė čia yra tik kaina, ir investuotojui yra daug paprasčiau vykdyti plyno lauko (angl. greenfield) investicijų projektą laisvojoje ekonominėje zonoje, nei imti tai, kas jau yra – tegul ir su įdomia įranga ir geromis galimybėmis susieti produkciją su esamomis gamybos grandimis. Turime pavyzdžių, kaip gamyba organizuojama iš dalies pasitelkiant subrangovus, ir matome baldų klasterį „Ivatsevichdrev“, kuris buvo sukurtas dalyvaujant Vokietijos įmonei. Tačiau kol kas tai nėra tie verslo modeliai, kurie galėtų išgelbėti šią pramonės šaką.
Žemės ūkis visada buvo įdomus investuotojams, tačiau ilgą laiką jis buvo valstybės monopolijos gniaužtuose. Pastebimas didėjantis susidomėjimas žemės ūkiu sankcijų istorijos fone – vis daugiau gaunama prašymų išnagrinėti galimybes organizuoti Baltarusijoje pasaulinių maisto prekių ženklų gamybą pasitelkiant subrangovus, su tolesne orientacija į Rusijos rinką.
Vienu metu labai daug vilčių buvo siejama su logistikos verslo, įskaitant tarptautinių prekybos srautų aptarnavimą, plėtra. Tačiau lūkesčiai nepasiteisino. Anksčiau gabenti krovinius per Baltarusiją buvo sudėtinga dėl muitinės institucijos požiūrio, kai dėl formalių vežėjo klaidų iš savininko gali būti konfiskuotas krovinys.
Dabar galime tikėtis pozityvių pokyčių dėl geopolitinės situacijos ir bendros EES rinkos. Tačiau logistikos mada jau praėjo. Yra dar viena esminė kliūtis – Baltarusijos mokesčių įstatymai, kuriais neatsižvelgiama į tarptautinę praktiką. O šioje praktikoje logistikos verslui skiriamas ypatingas dėmesys, jam taikomas specifinis patrauklesnio režimo mokesčių statusas.
Sritys, keliančios didžiausią investuotojų susidomėjimą Baltarusijoje
Jeigu kalbėtume apie investuotojų, investavusių Baltarusijoje 2018 metais, „geografiją“, palyginti su praėjusiais metais ji beveik nepasikeitė. Tai tradiciškai šalys kaimynės – Baltijos šalys, Ukraina, Rusija, Lenkija, Rytų Europos šalys, Kinija.
Pagrindinės 5 ekonomikos sritys, keliančios didžiausią investuotojų susidomėjimą (pagal Darya Zhuk):
1. IT;
2. Mažmeninė prekyba ir produkcijos platinimas;
3. Medžio apdirbimas;
4. Statyba, infrastruktūra, energetika;
5. Į eksportą orientuota aukštųjų technologijų gamyba.