Vyriausybė ir vietos valdžios institucijos kontroliuoja ne tik pagrindines infrastruktūros įmones, bet ir valdo turtą beveik visose pramonės šakose ir rinkos segmentuose. Periodiškai iš Baltarusijos pasigirsta įvairių signalų apie pasirengimą suaktyvinti privatizavimo procesus.
Tačiau iš esmės status quo išlieka jau keletą dešimtmečių – nuo pat 90-ųjų vidurio, kai buvo „įšaldyta" pirmoji masinės privatizacijos banga, kuomet valstybinės įmonės buvo reorganizuotos į akcines bendroves, o jų akcijos buvo išdalintos šių įmonių darbuotojams, kontrolinį akcijų paketą paliekant valdyti valstybei.
Kokia yra dabartinė padėtis Baltarusijoje privatizavimo srityje?
Šiuo metu Baltarusijos valdininkai, vykdydami stambių projektų reklamines kampanijas, iš tikrųjų pasakoja apie atnaujintą pagalbos investuotojams infrastruktūrą, taip pat apie įvairių Baltarusijos valdžios ešelonų įsitikinimą, kad naujos privatizavimo bangos laukia kur kas sėkmingesnis likimas, palyginti su ankstesnėmis.
Viena iš krypčių, kuria gali nuvilnyti „naujoji banga" – vietos valdžiai yra deleguojama priimti sprendimus dėl komunalinių įmonių, kurių valstybės valdomų akcijų paketai bus perduoti biržai, pardavimo privatiems investuotojams. Tai gali tapti alternatyva privatizacijai, kuri Baltarusijoje gavo pavadinimą „taškinė" – kai investuotojas sudaro tiesioginę sutartį su valstybe, pagal kurią jam mainais už tam tikrų papildomų sąlygų laikymąsi perduodamas gamybinis turtas arba ištekliai.
Tačiau pačios valstybinės įmonės, kurios iki šiol buvo valdomos valstybės tarnautojų ir kuriose nėra susiformavusios korporatyvinio valdymo sistemos, tiesioginei privatizacijai pasitelkiant biržos mechanizmus nėra pasirengusios. Baltarusijoje supranta, kad jeigu tokios bendrovės būtų „išmestos" į laisvą rinką iš anksto nepakeitus jų valdymo struktūros, kai nebėra valstybės palaikymo įvairiomis formomis, tokių įmonių lauktų liūdnas likimas.
Privatizacijai taip pat priešinasi atskirų valstybinių įmonių vadyba. Per darbo rinkos ekonomikos sąlygomis metus, kai buvo išnaudotas jų profilinis technologinis potencialas ir rinkos pozicijos, jos sugebėjo prisitaikyti gyventi nuomodamos savo gamybinius ir administracinius plotus privačiam verslui.
Iš nuomos gautos pajamos patenka tiesiogiai į įmonių sąskaitą, o jei jos būtų parduotos – pajamos visam laikui nukeliautų į valstybės iždą. Tokiu atveju „nuomos administravimo personalui" tektų tiesiog susikrauti daiktus ir keliauti namo... Vis dėlto, vyriausybėje iš tiesų yra svarstomos su mažąja privatizacija (įmonių, kuriose valstybės dalis sudaro mažiau kaip 10 procentų, ir įmonių, kurios „maitinasi" iš nuomos) susijusios idėjos.
Kas kontroliuos privatizacijos procesą?
Be to, Baltarusijos valdžia nėra iki galo apsisprendusi, kokios centrinės institucijos kontroliuos privatizacijos procesą. Rytų Europos šalių, savo laiku praėjusių ekonomikos išvalstybinimo etapą, patirtis rodo, kad privatizacijos sėkmė susijusi su stiprų politinį mandatą ir reikiamų priemonių turinčia specializuota agentūra. Baltarusijoje tokios organizacijos nėra.
Baltarusijoje taip pat egzistuoja specifinė priežiūros institucija – Valstybės kontrolės komitetas, į kurio akiratį patenka valstybinių įmonių veikla, įskaitant jų galimą perdavimą privatiems investuotojams. Ji taip pat gali turėti tiesioginės arba netiesioginės įtakos valstybės turto privatizavimo procesams.
Bandymai privatizuoti ir kas stabo procesą?
Tradicinis privatizacijos eksperimentų laukas Baltarusijoje – žemės ūkis. Baltarusijos vyriausybė, perduodama investuotojams nuolat nuostolingai veikiančius ūkius, periodiškai bando sumažinti šiai šakai dotacijomis teikiamą pagalbą. 2000-ųjų metų pradžioje sėkmingai veikiantiems Baltarusijos verslininkams buvo pasiūlyta prie savo įmonių prijungti kai kuriuos buvusius kolūkius.
Nuo praėjusių metų nuostolingo valstybinio žemės ūkio turto privatizavimas plėtojamas pagal kitą modelį: numatoma skelbti turto aukcionus, investuotojas galės prisiimti sukauptas skolas, skolų grąžinimas bus įšaldytas tam tikram laikui iki įmonės atgis ir tuomet jos galės būti galutinai privatizuotos. Schema oficialiai patvirtinta, tačiau atsižvelgiant į labai sudėtingą tarpusavio santykių su vietos valdžia, kuri šias įmones kontroliuos dar pakankamai ilgai, sistemą, savo gyvybingumo ji dar neparodė.
Baltarusijos pramonės srityje yra įprasta sudarinėti vadinamuosius valstybinių įmonių „privatizavimo sąrašus". Tačiau tai nėra tikroji privatizacija, greičiau tai valstybės kontroliuojamų įmonių, kurių gamybą reikėtų modernizuoti, sąrašas. Šių įmonių privatizavimo sąlygos apima reikalavimą pirkėjui investuoti itin dideles sumas (nuo kelių šimtų tūkstančių iki dešimčių milijonų dolerių), dažniausiai, į projektus, susijusius su naujos įrangos pirkimu. Be to, investuotojui keliamos papildomos sąlygos išsaugoti gamybos profilį, darbo vietas ir darbo užmokesčio lygį. Galiausiai tokie sąrašai tampa tik simboliniais.
Nuo 2018 metų Baltarusijoje buvo bandoma paleisti naują privatizavimo mechanizmą ir sukurti „toksiškų" skolų rinką. Įsigyjant tokias nuostolingas bendroves, įskaitant ir valstybines įmones, pasitelkus bankus, buvo galima tapti jų savininku. Bandymai pasinaudoti šiuo instrumentu kol kas nebuvo sėkmingi, nes naujoms schemoms nėra pasirengusi mokesčių sistema, be to yra ir kitų priežasčių.
Todėl pradinė kaina dažnai yra dirbtinai padidinta ir investuotojas, besirenkantis, ką vykdyti – privatizaciją arba „plyno lauko" investicijų projektą, dėl ekonominių priežasčių pasirenka pastarąjį. Tuo labiau, kad Baltarusijoje egzistuoja sistema ypatingų ekonominių zonų, kurios suteikia palyginti patogius mokesčių režimus ir parengtas aikšteles išvengiant tų rizikų, kurios atsiranda privatizuojant „įmones su istorija".
Pirminio turto vertinimo problemos fone susiduriama su žemu įmonių skaidrumu, kai privaloma finansinė atskaitomybė neleidžia susidaryti realaus vaizdo apie įmonės būklę. Žinome atvejų, kai privatiems investuotojams, investavusiems į nuostolingas įmones, teko praktiškai iš naujo kurti jų verslą – pradedant nuo korporatyvinio valdymo sistemos sukūrimo ir baigiant prekių apyvartos tinklų sukūrimu.
Taip pat daugelis valstybinių įmonių arba neturi investuotojui suprantamos investicinių „pakuotės" pasiūlymų, arba tokie pasiūlymai yra labai silpni – įmonės net neturi Pre-feasibility Study dokumentacijos, todėl nepavyksta įgyvendinti net atrodytų įdomių projektų: valstybė nepasirengusi leisti tam pinigų, investuotojas – taip pat. Jis įvertina tai, kad nėra garantijų, jog jo išleisti pinigai sugrįš, nes privatizavimas Baltarusijoje numato konkursų organizavimą.
Taigi, iš tikrųjų Baltarusijoje mes stebime bandymus sukelti eilinę privatizavimo bangą, tačiau kol kas tokie bandymai susiduria su daugybe kliūčių ir kalbėti apie juos kaip apie didelio masto reiškinį kol kas per anksti.
Ar turime pozityvių signalų?
Vis dėlto turime ir pozityvių signalų. Vilties teikia Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko užmojai privatizavimo srityje – šis bankas pradėjo bandomuosius korporatyvinio valdymo sistemos, valstybės ir privataus verslo partnerystės keitimo projektus, taip pat konsultuoja Baltarusijos vyriausybę kelių valstybinių bankų privatizavimo klausimais. Tačiau kol kas šie projektai yra skirtingose – bet ne finalinėse – įgyvendinimo stadijose.
Galiausiai, Europos investuotojams reikėtų įvertinti „Kinijos veiksnį" – 2018 metais vienu didžiausių ir uždariausių privatizavimo sandorių tapo seniausios Baltarusijos projektavimo organizacijos „Belgosproekt" perdavimas Kinijos investuotojams. Kinai savitai paskirsto užsienio investicijas ir Baltarusija politiniame lygmenyje pasirengusi priimti Kinijos partnerių sąlygas, įsileisdama juos į didelius infrastruktūros projektus – tokius kaip energetikos sistemų elementų, kelių, stambių pramonės mazgų statyba.