Naujoji Viešųjų pirkimų įstatymo 55 str. 1 d. 1 p. a papunkčio redakcija numato pakankamai abstrakčią perkančiųjų organizacijų, ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą renkančių pagal kainos/sąnaudų ir kokybės santykį, pareigą darbų pirkimuose įvertinti, kiek tiekėjo siūlomas atlyginimas pirkimo sutartį vykdysiantiems darbuotojams viršija jo arba ūkio subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalyje nustatytą minimalų darbo užmokestį. Tačiau Viešųjų pirkimų įstatyme nėra detalizuota, kaip konkrečiai perkančiosios organizacijos turėtų įgyvendinti aptariamą pareigą, bent jau kol kas jokių rekomendacijų nėra pateikusi ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ką reiškia naujasis reikalavimas ir kaip jis turėtų būti suprantamas bei įgyvendinamas praktikoje, kad nebūtų pažeidžiamos Viešųjų pirkimų įstatymo normos ir būtų pasiektas geriausias rezultatas.
Visų pirma, perkančiosios organizacijos turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog tiekėjo siūlomas darbuotojams mokėti darbo užmokesčio dydis privalomai turi būti tikrinamas ir vertinamas ne visuose be išimties vykdomuose viešuosiuose pirkimuose, bet tik tuose, kuriuose abi kartu tenkinamos dvi sąlygos: (1) pirkimo objektas – darbai, (2) ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas nustatomas pagal kainos/sąnaudų ir kokybės santykį (o ne, pavyzdžiui, pagal kainą). Nurodytų viešųjų pirkimų atveju perkančiajai organizacijai pirkimo dokumentuose neįtvirtinus reikalavimų dėl tiekėjų darbuotojų darbo užmokesčio dydžio vertinimo, pirkimo dokumentai būtų laikomi neteisėtais ir prieštaraujančiais Viešųjų pirkimų įstatymui, kas galimai lemtų perkančiųjų organizacijų pareigą nutraukti pradėtas pirkimų procedūras. Tuo tarpu kitais atvejais, kai perkančiųjų organizacijų numatomi vykdyti pirkimai neatitinka aptartų dviejų sąlygų, pavyzdžiui, vykdomi prekių ir/ar paslaugų pirkimai, kuriuose pasiūlymai renkami pagal kainos/sąnaudų ir kokybės santykį, perkančiosios organizacijos neprivalo vertinti tiekėjų darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydžio, tačiau neabejotinai tokią teisę jos turi.
Antra, tiekėjo darbuotojams siūlomo mokėti darbo užmokesčio dydis viešojo pirkimo dokumentuose turi būti numatytas kaip ekonomiškai naudingiausio pasiūlymo vertinimo kriterijus, aiškiai nurodant tiek tokio kriterijaus lyginamąjį svorį, tiek jo įvertinimo tvarką. Perkančiosios organizacijos, siekdamos pirkimo dokumentų aiškumo, atsižvelgdamos į reikalingus aktualius duomenis, kartu su pirkimo dokumentais gali pateikti parengtą formą, kurią, teikdami pasiūlymus, privalėtų užpildyti tiekėjai. Tokioje formoje turėtų būti reikalaujama, kad tiekėjai nurodytų (1) jų siūlomą darbuotojams mokėti darbo užmokesčio dydį (pažymint, ar prašomas nurodyti darbo užmokestis bruto ar neto), (2) tiekėjų kilmės šalies (subjekto, kurio pajėgumais remiamasi, kilmės šalies) minimalų darbo užmokestį, kadangi tiekėjo darbuotojams mokamas darbo užmokestis, pirmiausia, palyginamas su minimaliu darbo užmokesčiu, (3) minimalaus ir tiekėjo siūlomo darbo užmokesčio santykį, kuris perkančiosios organizacijos galėtų būtų palyginamas su geriausiu viešajame pirkime pasiūlytu santykiu. Kuo geresnis minimalaus ir tiekėjo darbuotojams numatomo mokėti darbo užmokesčio santykis, t. y. kuo didesnis siūlomas mokėti darbo užmokestis, tuo daugiau ekonominio naudingumo balų gauna tiekėjas.
Trečia, labai svarbu, kad perkančiosios organizacijos privalo įvertinti ne jų pasirinkimu nurodytų ar tiekėjų pasirinktinų darbuotojų darbo užmokestį, bet visų be išimties darbuotojų, kurie viešojo pirkimo laimėjimo atveju vykdytų pirkimo sutartį, darbo užmokestį. Tai reiškia, jog tiekėjai, jau teikdami pasiūlymus, turi visapusiškai ir atidžiai įvertinti, kiek ir kokių pareigybių darbuotojų vykdytų viešojo pirkimo sutartį, ir pasiūlyme (galimai perkančiųjų organizacijų parengtoje formoje) pateikti aiškią informaciją apie tokiems darbuotojams (nenurodant konkrečių darbuotojų asmens duomenų) mokamo darbo užmokesčio dydį.
Ketvirta, Viešųjų pirkimų įstatymas nenumato, kurio laikotarpio tiekėjo darbuotojams mokamo darbo užmokesčio duomenis turėtų vertinti perkančiosios organizacijos. Tai suponuoja galimą tiekėjų, siekiančių laimėti viešąjį pirkimą, piktnaudžiavimą – darbuotojų, kurie vykdytų viešojo pirkimo sutartį, darbo užmokesčio padidinimą išimtinai prieš dalyvaujant konkrečiame viešajame pirkime. Formaliai tokio tiekėjo, iki pasiūlymų pateikimo darbuotojams mokėjusio mažesnius atlyginimus, pasiūlymas negalėtų būti pripažintas neatitinkančiu viešojo pirkimo sąlygų reikalavimų. Tačiau, siekiant išvengti galimų tiekėjų piktnaudžiavimo atvejų, perkančiosios organizacijos viešojo pirkimo dokumentuose turėtų numatyti ne tik darbo užmokesčio tikrinimo mechanizmą pasiūlymų vertinimo etape, bet taip pat tinkamą tiekėjų prisiimtų įsipareigojimų dėl konkretaus darbo užmokesčio mokėjimo laikymosi kontrolės ir atsakomybės mechanizmą sutarties vykdymo etape. Tai reiškia, jog būtina viešojo pirkimo sutartyje numatyti aiškią tiekėjų pareigą visą pirkimo sutarties vykdymo laikotarpį garantuoti ne mažesnį darbuotojų darbo užmokestį nei tas, kuris buvo nurodytas pasiūlyme, taip pat pareigą atitinkamais laikotarpiais teikti perkančiajai organizacijai informaciją / duomenis apie pirkimo sutartį vykdantiems darbuotojams mokamą darbo užmokesčio dydį bei atsakomybę už nurodytų pareigų netinkamą vykdymą ar nevykdymą.
Taigi, naujosios Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos tinkamas supratimas ir taikymas yra svarbus ne tik perkančiosioms organizacijoms, rengiančioms viešųjų pirkimų dokumentus ir vertinančioms gautus pasiūlymus, bet taip ir tiekėjams, siekiantiems dalyvauti viešuosiuose pirkimuose bei sudaryti viešųjų pirkimų sutartis. Tikėtina, jog tol, kol konkretesnė ir aiškesnė Viešųjų pirkimų įstatymo 55 str. 1 d. 1 p. a papunkčio praktinio įgyvendinimo tvarka nebus reglamentuota bent jau rekomendacinio pobūdžio aktuose, jos taikymas sukels nemažai sunkumų. Tačiau tinkamas aptartų pagrindinių naujosios nuostatos įgyvendinimo kriterijų laikymasis gali padėti išvengti Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų.