Ne, tai ne vaizdas iš „12 Kėdžių“, tai – Ukrainos realybė. Pinigai rasti teisėjo kabinete nėra neįprastas vaizdas. Bet stebina korupcijos dydis, ypač lyginant su Lietuvos valdininkų buhalterinėm gudrybėm paimtom tūkstančius kartų menkesnėm sumom. Įtariama, kad Kniazevui šia milijonų suma duotas tik vienas kyšis už palankų sprendimą ilgalaikio parlamentaro, oligarcho Konstantino Ževago byloje. Pats Ževago įtariamas iššvaistęs beveik 1,2 milijardo eurų indėlininkų pinigų iš savo valdomo banko prieš pradedant bankroto procedūrą.
Tačiau Kniazevui tariamai duotas kyšis – toli gražu ne rekordinis. Buvusiam Ukrainos Mokesčių Inspekcijos vadovui Romanui Nasirovui inkriminuojamas daugiau nei vienas kyšio ėmimo epizodas, iš kurių įspūdingiausias – 26 milijonų eurų kyšis, gautas iš agro-oligarcho Olego Bachmatiuko už valdžios užmerktas akis tam „optimizuojant“ PVM ir kitus mokesčius.
NABU kerta iš peties skambiais tyrimais
NABU tyrimų mastas vien pastarąjį pusmetį įspūdingas. Dėl milijonų eurų žalos atnešusio Odesos valdžios papirkinėjimo dalinant valstybės žemę privatiems statytojams įtariami Odesos „beneficiarai“ Borisas Kaufmanas ir Aleksandras Granovskis. Skandinaviškų bankų patikrų smulkmenose pasiklydusiems tautiečiams matyt reiktų paaiškinti, ką reiškia žodis „beneficiaras“ Ukrainos liaudyje: savotišką miesto ar regiono galutinį naudos gavėją, kuriam mokamas neformalus mokestis nuo mieste vykdomos reikšmingesnės komercinės veiklos. Toks neįformintas miesto akcininkas, veikiantis kaip oficialios miesto valdžios šešėlis. Ne, „beneficiarais“ Ukrainoje nevadinami rinkėjai. Sistema matyt išlikusi iš feodalinių laikų ir pergyvenusi sovietinius, tik ja naudojasi nebe mėlynkraujai bajorai.
Nesenai NABU pavyko uždėti stebėjimo apykoję ir Odesos Merui Genadijui Truchanovui, kuriam jau senokai inkriminuojami įvairūs kyšininkavimo ir prekiavimo įtaka atvejai. Truchanovas iki šiol atlieka Mero vaidmenį, tik oficialiuose renginiuose atsargiai slepia monitoringo brasletą po kelnių klešnėmis.
Dnipro Mero Boriso Filatovo papirkinėjimu įtariamas dar vienas parlamentaras Maksymas Mykytas. Fabula panaši kaip Odesoje: NABU nuomone Mykytas siekė jo įmonės UkrBud vardu gauti įvairias privilegijas naudojant valstybinę žemę privataus verslo reikmėms. Dnipre klausimai dėl užstatomos „privačiais“ pastatais valstybės žemės sprendžiami dar paprasčiau nei Odesoje – pradžioj vystytojas pastato projektą, o tik tada iš valdžios gauna žemės nuomą 10 ar 15 metų. Na, o po to žemės nuosavybės klausimas jau nebe NT vystytojo problema, o butų pirkėjų.
Sostinėje Kyjive ne mažiau skambios šviežios istorijos. NABU tiriamas užsienyje esantis iki pernai metų spalio buvęs Ukrainos Nacionalinio (Centrinio) Banko pirmininkas Kirilas Ševčenko, įtariamas kartu su keliais figurantais pasisavinęs ir iššvaistęs beveik 50 milijonų EUR iš senesnės darbovietės UkrGazBanke. Už vieną beveik 400,000 EUR kyšį tiriamas Ukrainos Infrastruktūros Viceministras Vasilijus Lozinskis. Ir taip toliau, ir panašiai.
Daug triukšmo skleidžiančiame būgne – tik oras?
Tačiau nė vienas NABU tyrimas nuo institucijos sukūrimo 2015 metais prieš aukštesnio vaidmens Ukrainos valdžios atstovą dar neužsibaigė nei nuteisimu, nei reikšminga bausme. Išimtį sudaro faktiškai ir teisiškai nesudėtingos bylos apie kelias dešimtis pareigūnų, netiksliai užpildžiusių savo pajamų ir turto deklaracijas. Bet net ir jos dažniausiai užsibaigė kelių tūkstančių eurų dydžio baudom.
Smūgis liniuote per pirštus nėra geriausias būdas kovoti su korupcija labiausiai korumpuotuoje šalyje Europoje. Įtakingiausio pasaulyje korupcijos lygio matavimo indekso, Transparency International CPI 2022 duomenimis, Ukraina yra „garbingoje“ 116 vietoje pasaulyje, kurią ji dalinasi kartu su Filipinais ir Zambija. Baltarusija, palyginimui, reitinguojama geriau už Ukrainą 91 vietoje, o Rusija žemiau 137-oj.
Žiūrint į sudėtingesnių NABU tyrimų istoriją, beveik visi jie anksčiau ar vėliau subliūško arba tyrime, ar teisme. Priežastys įvairios.
Pirma, NABU neturi galimybės rinkti žvalgybą ar slaptai stebėti savo taikinių be Prezidento Ofiso kontroliuojamos Ukrainos Saugumo Tarnybos (SBU) pagalbos. Būtent šiame etape dažnai įvyksta informacijos nutekėjimas. NABU neturint autonomiškumo, SBU faktiškai leidžia surinkti tiek slaptos informacijos, kiek jos užtenka NABU teisėsaugininkams atlikti PR akcijas ir taktinius žingsnius – kratas ir poėmius su įspūdingomis areštuotų pinigų nuotraukomis, suėmimus ar užstatus už paleidimą iki teismo. Bet NABU dažniausiai neturi slaptai surinktos informacijos, kuri būtų priimtina kaip pakankamas kaltės įrodymas teisme.
Antra, NABU dažnai įsivelia į techninius ginčus dėl to kam priklauso konkreti byla su kitomis Ukrainos baudžiamojo tyrimo institucijomis – o jų šalyje yra net 10. Ši konkurencija tarp organų dažniausiai išardo ir NABU siekiamą tyrimo taktiką, ir strategiją. Informuotų stebėtojų nuomone, šių metų pradžioje NABU norėjus atlikti kratą pas oligarchą Igorį Kolomoiskį, šiems už akių diena anksčiau užbėgo „partneriai“ SBU. Su treningais savo poilsio namelyje Vakarų Ukrainoje SBU nufotogafuotas Kolomoiskis atrodė nustebęs. Bet kas dabar sužinos ar tai nebuvo surežisuotas taktinis būdas perspėti taikinį apie galimą kitų teisėsaugininkų, įskaitant NABU, reidą.
Trečia, prokuratūros darbas įrodinėjant teisme nekokybiškas, nežiūrint į tai, kad NABU byloms tirti sukurta speciali autonomiška nuo Generalinės Prokuratūros struktūra – SAP.
Ketvirta, Ukrainos teismai neturi išvystę standartizuotos minties nei apie įrodymų priimtinumą, nei apie jų kvalifikavimą sudėtingesniuose nusikaltimuose. Viskas labai „ad hoc“ – tam kartui, priklauso nuo atskiro teisėjo ir jo požiūrio. Jurispridencinis jovalas egzistuoja nežiūrint į tai, kad tarptautinių donorų dėka prieš kelis metus sukurtas specialus Aukštesnysis Anti-Korupcinis Teismas (HACC).
Kniazevo vadovaujamo UAT galimybės peržiūrėti korupcines bylas yra procesiškai apribotos. Fragmentacija jurisprudencijai nepadeda – vien Aukščiausiasis Teismas iš tikrųjų susideda iš 4 vienas su kitu nesaveikaujančių „kasacinių“ teismų, ant kurių kaip stogas uždėtas dar vienas teismas – Didžioji Kolegija. Tokiuose teisminiuose barščiuose kaip žuvys vandeny minta patyrę advokatai, kurie paprastai ir ištraukia kaltinamuosius.
Penkta, teisėsaugos ir teisingumo institucijos, kurios turėtų atlikti korupcijos sargų darbą, iš pirmo žvilgsnio „nepriklausomos“ viena nuo kitos procesiškai. Jų darbuotojai didele dalimi atvejų atrinkti ir įvertinti tarptautinių donorų palaimintom procedūrom, metų metais ugdyti ES, JAV ir kitų užsienio šalių finansuotais mokymais. Tačiau realybėje Ukrainos regionuose vietiniai policijos, tyrimo, teismų ar advokatūros autoritetai dažnai pietauja ar vakarieniauja kartu, eina į pirtį kartu, kartu praleidžia ir šeimos šventes. Interesų konfliktas – užkoduotas buityje ir įpročiuose, kurių seminarais ir mokymais nepakeisi. Pamiršau paminėti, kad su Kniazevu buvo suimtas ir advokatas, organizavęs tą 2.7 milijonų USD transakciją. Ukrainoje advokatas dažnai atstovauja ne tik savo klientą byloje. Kai kurie advokatai veikia kaip pastovūs slaptų žinučių ar siuntinėlių kurjeriai, aptarnaujantys teisėjus ar teisėsaugininkus.
Bet svarbiausia, rinkti įrodymus kovoje su korupcija itin sunku, kai abiejose sandorio pusėsė ne tik kad nėra nusikaltimo aukų, bet ir visi figūrantai turi beveik tokius pačius, persipynusius, ilgalaikius interesus. Ukrainoje priimta, kad svarbesni politikai ar valdininkai yra tuo pačiu metu ir verslininkai. Ir beveik visi didesni verslininkai yra, arba bent jau anksčiau yra pirmiausia buvę, aukščiausio rango politikais. Pradedant buvusio Prezidento Kučmos šeimos nariais, baigiant šimtais parlamentarų. Riba tarp potencialaus kyšio ėmėjo ir davėjo išplauta. Šiandien esi vienoj transakcijos pusėj, rytoj – jau kitoj. Nepalengvina situacijos ir tai, kad korupcinių bylų figūrantams nesunku komunikuoti ir formuoti nuomonę per savo asmeninius TV, interneto portalus ar socialinius tinklus.
Už iniciatyvą – irgi baudžiama
Bet NABU kartais trukdo ir pačios institucijos formalistinė „teisėtumo“ kultūra, kuri remiasi principu, kad bet koks įstatymo pažeidimas yra lygiavertis. Korupcija yra pirmiausia finansinis nusikaltimas, kurio žala yra finansinė. Bet NABU dažnai nesvarbu, kad siekiamas rezultatas ne tik kad prieštarauja deklaruotos antikorupcinės politikos tikslams, bet ir sveikam protui.
Štai šiemet po beveik 5 metų NABU tyrimo pateikti kaltinimai svarbiausios Ukrainos valstybės įmonės, „Naftogaz“, ilgalaikiam vadovui (2014-2021 metais) Andrijui Kobolevui. Jam inkriminuojama, kad išsimokėjo sau ir dar 40 „Naftogaz“ darbuotojams premijas viso 46,3 USD sumai. Apie pusė šios sumos atiteko pačiam Kobolevui. Bet šis bonusas nieko nekainavo Ukrainos mokesčių mokėtojams, o iš tikrųjų buvo mažytė laimikio dalis iš konkrečios teisinės pergalės prieš Rusiją – sudarė lygiai 1 proc. nuo „Naftogaz“ prieš „Gazprom“ laimėtos bylos tarptautiniame arbitraže Stokholme. Ši Kobolevo ir „Naftogaz“ pergalė ne tik kad neatnešė jokios žalos, bet uždirbo iš rusų Ukrainos biudžetui 4,6 milijardus USD. Tai didžiausia kada nors Ukrainos subjekto laimėta bet kur byla. Bet NABU neklausė argumento, kad būtent Kobolevo iniciatyvos ir prisiimamų rizikų dėka Ukrainos biudžetas pasiekė šią pergalę. Ar prie kito, atsargesnio, įmonės vadovo Gazprom pinigus Ukraina iš viso būtų mačiusi?
NABU nesvarbu ir tai, kad bonusą įmonės vadovui skyrė ne jis pats, o nepriklausoma Stebėtojų Taryba, po ilgų konsultacijų su teisininkais ir įvairiom valdžios institucijom. Nesvarbu ir tai, kad būtent Kobolevo valdymo metu „Naftogaz“ iš nuostolingos įmonės tapo didžiausiu nešėju (15 proc.) į Ukrainos biudžetą.
Panašių NABU akibrokštų galima matyti ir kitose bylose, kurių fabulos panašios – baudžiami valstybės įmonių vadovai, kurie rodo iniciatyvą ir bando efektyviau panaudoti valstybės turtą, tuo pačiu prisiimdami savo elgesio „teisėtumo“ rizikas. Nesenai po ilgo bylinėjimosi nuteistas buvęs Boryspolio oro uosto Direktorius Jevhenijus Dykhne už tai, kad nuomavo oro uosto patalpas privatiems komersantams nesilaikydamas įprastų viešųjų pirkimų procedūrų. NABU neginčijo, kad itin gremėzdiškos Ukrainos viešųjų pirkimų procedūros būtų užtrukusios bent 2 metus. Taigi Dykhne ir uždirbo valstybės įmonei pinigų, ir laimėjo laiko. Skirtingai nuo Kobolevo atvejo, net neįtariama, kad Dykhne gavo asmeninės naudos.
Be etikos – kaip be tepalo teisinės sistemos variklyje
Etika kaip valdymo įrankis deja Ukrainoje neįskiepytas. Gal Kobolevo elgesys ir neetiškas, bet ar jis nusikalstamas? Pirmaujančių teisės viešpatavime jurisdikcijų arsenale etikos vaidmuo stipriai auga. Nors etikos pažeidimai ir nesukuria automatinės teisinės atsakomybės politikui ar valdininkui, jie duoda visuomenei dvigubą rezultatą – suformuoja valdžiai pozityvią pareigą elgtis ar nesielgti tam tikru būdu, o taip pat ateičiai diktuoja precedentą ir elgesio standartą kitiems valdininkams. Pažiūrėjus į šiandienos Vakarų valstybes, absoliuti dauguma aukščiausiųjų valdžios pareigūnų atsistatydinimų vyksta būtent dėl nerašytų etikos taisyklių pažeidimų, o ne dėl teisminių, ar tuo labiau baudžiamųjų, sankcijų.
Dar daugiau, etikos normos turėtų būti taikomos ne tik ją pažeidusiam, bet ir jo kolegoms. Tačiau kolektyvinės atsakomybės laukas Ukrainai irgi gan svetimas. Iš karto po Kniazevo suėmimo, jo kolegos UAT teisėjai arba tylėjo, arba socialiniuose tinkluose citavo Biblijos principą „neteisk ir nebūsi teistas“. Teisinės bendruomenės diskusijos visą savaitę pagrinde apsiribojo pletkais kas užims Kniazevo vietą. Nedelsiant paskirtas naujas UAT Pirmininkas dėl skandalo irgi tyli. Kokią žinutę apie „nepriklausomus“ teismus Ukrainos visuomenei siunčia pats Aukščiausiasis Teismas?
Kad valdžios etikos standartai būtų formuojami, apie juos būtina viešai diskutuoti – ir visuomenėje, ir aukščiausiame politiniame lygyje. Įdomiausia, kad keliais etapais išmokėto Kobolevo bonuso dydis buvo nepastebėtas Prezidento Zelenskio, nors buvo keliskart derinamas su jo Ofisu NABU jau tuo metu vykusio tyrimo metu. O skiriant Kirilą Ševčenko Centrinio Banko Pirmininku 2020 metais, Prezidentas ir jo komanda taip pat neviešino, kad NABU turėjo įtarimus dėl prieš kelis metus iki tol įvykusio turto iššvaistymo. Šie atvejai iliustruoja kaip Ukrainos politinė kultūra neskatina viešų diskusijų svarbiais viešam interesui klausimais. Kai politika ir esminiai sprendimai daromi už uždarų durų, skandalui išlindus po fakto kiekviena valdžios struktūra tiesiog bando apsidrausti kad nieko nežinojo, pasislėpdama po „teisėtumo“ figos lapeliu. „Nekomentuojam tiriamų bylų“, beveik vieningai trimituoja Ukrainos politinė valdžia. Tačiau šalyje, kur įprasta prekiauti įtaka, įskaitant teismų sprendimais, tai kas „teisėta“ ir kas ne yra stebėtojo interpretacijos klausimas.
Tokiame kontekste natūralu, kad galutinė prerogatyva spręsti sudėtingas etines аr kolektyvinės atsakomybės dilemas atitenka teisėsaugininkams. O tie trenkia kaip moka – į kiekvieną problemą kaip į vinį ant lentos. Tokiame mechanizme, geriausiu atveju, baudžiamas tik vienas pagautasis, o ne jo įgalintojai. O elgesio standartai valdžioje nesikeičia. Užburtas ratas tęsiasi nežiūrint į daugybę Zelenskio administracijos per 4 metus padarytų aukščiausios šalies vadovybės perstumdymų. Vien Generaliniai Prokurorai ir Nacionalinio Banko Pirmininkai per tą laiką pasikeitė 3, jau nekalbant apie dešimtis Ministrų. Didelė dalis šių buvusių lyderių dabar persekiojami baudžiamuoju būdu.
Abejinga etikai, bet aukštinanti formalų „teisėtumą“, politinė sistema ne tik nesukuria konteksto kovai su korupcija, bet ir gilina savavališko susidorojimo su politiniais oponentais riziką. Ar politikams apsimoka viešai šalinti vienas kitą už neetišką elgesį, kai vėliau ant nepatogiu tapusio lyderio patogiau „teisėtai“ užvažiuoti teisėsaugos mašina?
Ar bus ryžto pripažinti ir išvengti klaidų ne tik Kyjive, bet ir Briuselyje, ir Vašingtone?
Aš pats ne vienus metus vadovavau dešimtis milijonų eurų išleidusiems ES valdymo reformų projektams Ukrainoje. Vieno šių projektų finansinės ir ekspertinės pagalbos dėka 2017 ir sekančiais metais atrinkti kaip „sąžiningiausi ir profesionaliausi“ šiandien dirbantys 148 Ukrainos Aukščiausiojo Teismo teisėjai. Tame tarpe ir ponas Kniazevas. Klydau ir aš pats, tikėdamas, kad asmenybiniai pasikeitimai atneš sisteminius pasikeitimus – tarkim, tikėjausi, kad didesni teisėjų atlyginimai veiks kaip anti-korupcinis faktorius. Ponas Kniazevas teisme gauna virš 15,000 EUR atlyginimą per mėnesį, keliskart daugiau nei jo analogas Lietuvoje …
Dabartinėje kritinėje Ukrainai situacijoje tarptautiniams partneriams derėtų daryti mažiau tuščių deklaracijų apie šalies „progresą“, bet pergalvoti savo mąstymo klaidas ir mitus anti-korupcinėje politikoje. Ukrainos valdžia, žmonės ir verslas bus dėkingi už mažiau gražbyliavimo, ir daugiau praktinės naudos formuojant tinkamą politiką.
Ekonominio augimo priemonės, turinčios didžiausią anti-korupcinį efektą
Pirmiausia, korupcija nėra visuomenės moralinio ar teisinio atsilikimo, ar tuo labiau biurokratinių institucijų stokos – ženklas. Tai – šalies ekonominio atsilikimo ženklas. Korupcija mažinama ekonominio augimo ir technologinio progreso skatinimu. Užsienio partneriai, patardami ar diktuodami Ukrainos valdžiai politiką, iki šiol klaidingai darė pagrindinį akcentą ant priemonių, kurios skatina atsakomybę, o ne motyvaciją visuomenėje mažinti korupciją. Ta motyvacija atsiranda, kai ekonominė veikla tampa labiau pelninga elgiantis pagal taisykles, o elgesys aplenkiant taisykles tampa nebepelningas.
Antra, itin svarbus Ukrainos visuomenės bruožas yra trumpalaikiškumas ir politinėje, ir ekonominėje sistemose. Kiekvieniems rinkimams sukuriamos naujos partijos, kurios tampa koalicijos lyderiais. Lygiai taip pat dažniausiai daromas verslas – kaip trumpalaikis projektas, kuris turi atsipirkti greitai, о po to gali būti ir uždaromas.
Tokiame kontekste nėra reikmės nei vystyti tradicinės Vakaruose „kairės-dešinės“ politinės ideologijos, nei rūpintis ilgalaike reputacija versle. Po manęs – dažniausiai ne tvanas, bet – naujas politinis ar verslo projektas. Toks žaibiškas cikliškumas neskatina nei pasitikėjimo politikais, nei didžiuoju verslu iš rinkėjų, verslo partnerių, kreditorių ar investuotojų pusės. Bet gyvenimas eina savo vaga: sklindant gandams apie išankstinius Ukrainos Parlamento rinkimus šių metų gale ar kitų pradžioj, naują partiją „Dia“ anot įvairių šaltinių kuria artimas Prezidento Zelenskio bendražygis, Skaitmeninės transformacijos Ministras Mykhailo Fedorovas. Kokiu elektoratu rūpinsis potenciali partija „Dia“ neaišku. Mažai ką varžo ir „Dia“ kaip partijos pavadinimas, nors „Dia“ yra Fedorovo Ministerijos kartu su privačiais rangovais vystoma populiari e-valdžios programėlė. Nauja partija visuomenės skaitmenizacijai – kodėl gi ne?
Kai dominuojančią visuomenės dalį valdo ne taisyklės, o trumpalaikiai interesai, teisėsaugos ir teisingumo institucijos nėra ir negali būti ištikimais tų taisyklių sargais. Kai aiškioms ir nuspėjamoms elgesio taisyklėms nėra paklausos iš politikų ar didžiojo verslo pusės, tada ir teisėsauga, ir teismai nuosekliai atlieka paslaugą, kurios iš jų reikalauja didžiosios politinės ir ekonominės jėgos – įforminti jų trumpalaikius interesus. Teismų valdžia tokiame kontekste mažai tikėtina pastatys tuos trumpalaikius interesus į rėmus, ar išdėlios saugiklius prieš savavališką elgesį. Nors tarptautiniai donorai visą dešimtmetį norėjo padaryti Ukrainos teismus „nepriklausomus“ kaip JAV, Vakarų ekspertai dažnai nesivargino suprasti skirtingo šių dviejų visuomenių poreikio tokioms institucijoms. JAV egzistuoja per šimtmečius nusistovėjusi paklausia aiškioms ir nuspėjamoms elgesio taisyklėms ir iš dominuojančių politinių jėgų (partijų, valstijų, bendruomenių), ir finansinių bei verslo jėgų pusės. Tokiame kontekste JAV teismai nuosekliai atlieka ne tik teorinę pareigą pagal Konstituciją, bet ir faktinę visuomenės elito užklausą, nustatydami vienodus elgesio rėmus visiems.
Trečias, kritiškai svarbus, bet dažnai tarptautinių partnerių ignoruojamas, Ukrainos bruožas yra perteklinis valstybės ir valdžios vaidmuo ekonominėje sistemoje. Kai valdžia užsižaidžia verslu, ji pamiršta savo pagrindinį „biznį“ rinkos ekonomikoje – reguliuoti. Šalyje vis dar neprivatizuota žemė, o procesas kūdikystės stadijoje tik nuo 2021 metų. Ukrainoje 3,500 valstybės įmonių, arba net virš 17,000 įskaitant municipalines. Palyginkim tai su 39 Lietuvoje. Valstybės įmonės Ukrainoje yra dažniausias nemokumo, spaudimo politikams ar teismams šaltinis. Tol, kol žemė ir kiti pagrindiniai ekonominės veiklos resursai skirstomi ne privačių rankų ar bankų finansavimu, bet valdininkų sprendimais – motyvacija korupcijai persvers bet kokias pastangas su ja kovoti. Dėl to ir Ukrainos augimą, ir anti-korupcinę aplinką, geriausiai įtakos pilnavertė žemės ir valstybės įmonių privatizacija, nefunkcionuojančių ir trukdančių konkurencijai ekonominių subjektų likvidacija.
Ketvirta, pilnavertis konkurencijos įgalinimas turėtų tapti ir Ukrainos valdžios, ir tarptautinių partnerių esminiu iššūkiu ir užduotim. ES anti-monopolinės taisyklės gali pasitarnauti kaip geriausia praktika, jei į Ukrainos progresą jas taikant Briuselyje nebus žiūrima pro pirštus. Demonopolizuoti turi būti visi šalies ekonomikos sektoriai. Įskaitant ten, kur Ukrainos valdžios neatsakinga politika sukurti ir privatūs monopoliai (elektros tiekimo, kitose energetikos srityse).
Bankų sistemos pilnavertis įgalinimas taip pat būtų labai efektyvus anti-korupcijos politikos įrankis. Ukrainoje yra per daug bankų (69), bet jų valdymo ir aktyvų sveikata dažnai šlubuoja – įskaitant ir dėl reguliatorių, ir politikų kaltės. Pavyzdžiui, stipriai sumažėtų korupcija statybos sektoriuje dalinant ir naudojant žemę, gaunant statybos leidimus ar jų faktiškai nesilaikant, jei Ukrainos bankai bent kiek aktyviau dalyvautų gyvenamojo NT sektoriaus finansavime.
Perkant butą už banko paskolą, hipoteką užtikrinantis bankas yra svarbus garantas ir NT projekto tvarkingo atlikimo, ir įvairiausių statybos proceso subjektų patikimumo, ir pilnaverčių nuosavybės teisių įgyvendinimo. O didysis verslas tikėtina labiau pradėtų domėtis reputacija ir ilgalaikiais santykiais su partneriais, nei valdžios papirkinėjimu, jei pagrindinį biznio plėtrai reikalingą resursą skirstytų bankai verslo paskolomis, o ne „činovnikai“ savo sprendimais.
Anti-korupcinė politika turi keistis ir valdant institucijas, žmones ir procesus
Pirmiausia, atsakomybės kultūrą kaip anti-korupcijos įrankį skiepyjantys baudžiamojo persekiojimo įrankiai neveikia tinkamai, nes įrodinėjimo našta baudžiamajame procese bus visada patogesnė kaltinamajam. Dėl to reikia kompleksinio civilinių ir administracinių atsakomybės priemonių rinkinio. Efektyviai veikianti mokesčių sistema yra efektyviausias anti-korupcinis įrankis. Nepaaiškintos kilmės turto civilinė konfiskacija yra kitas efektyvus būdas pasiekti teisėsauginius tikslus nebaudžiamosiom priemonėm. NABU ir kitos teisėsaugos institucijos turi atsisakyti perteklinio legalizmo ar „teisėtumo“ kultūros, kuri remiasi principu, kad bet koks įstatymo pažeidimas yra lygiavertis. Pažeidimas pažeidimui nelygu, nes nelygi jų padaryta žala. Dėl to ir persekiojami pirmiausia turi būti daugiausia žalos atnešantys korupciniai nusikaltimai.
Antra, etikos taisyklės kiekvienoje visuomenėje ir institucijoje papildo teisines priemones, nes sukuria pozityvius politikų ir valdininkų elgesio standartus, o tuo pačiu nustato precedentus ateičiai. Bet etikos standartai atsiranda tik ten, kur politikai priima esminius valdymo sprendimus ne už uždarų durų, diskutuoja paskyrimų į aukščiausius postus kandidatūras ir priežastis, neslepia su konkrečiais asmenim susijusių reputacinių, teisinių ar kitų problemų. Įtariant nepadorų valdžios atstovų elgesį, valdžios komunikacijoje su visuomene būtina atsisakyti principo „nepagautas – ne vagis“, o taikyti kitą liaudyje gerai žinomą: „nėra dūmų be ugnies“.
Trečia, „nepriklausomų“ institucijų, teisėjų ar tyrimo era baigėsi. „Nepriklausomumo“ idėja ne tik Ukrainoje, bet ir daug kur ES šalyse, teismų ir kitų panašių struktūrų deja dažnai buvo iškreipta ir tapo neatskaitingumo, uždarumo ir korporatyvizmo simboliu. Teisingumo bei teisėsaugos sistemų „nepriklausomumas“ nėra tikslas pats savaime, o tik būdas užtikrinti jų atskaitomumą žmonėms ir verslui. Apskritai, valdžios institucijos turi būti pirmiausia „priklausomos“ – nuo bendrų strateginiu tikslų, nuo aiškios misijos siekti rezultato, nuo biudžeto, o svarbiausia – nuo sveiko proto.
Ketvirta, „sąžiningiausių“ ir „profesionaliausių“ atrankos į teisėjus, tyrėjus ir vyriausybės valdininkus Ukrainoje nepasiteisino. Konkursais geriau atrenkami studentai ir teoretikai, o ne profesionalai tinkantys praktikai. „Minkšti“ gebėjimai, tokie kaip derybinės, vadybinės, komunikacinės, lydertystės ir kitos savybės dažnai konkursų metu tampa nepastebėtos ar neįvertintos. Dėl to bet kuriame konkurse skiriant į viešajį sektorių galutinis sprendimas turėtų būti priimamas tik su tam tikra nuožiūros laisve. Nusistovėję institucijos etikos standartai, skyrimo komisijos sudėtis ir ankstesni precedentai turėtų būti pakankama atsvara grėsmei, kad nuožiūros laisve skyrimo procese bus piktnaudžiaujama ar ta nuožiūra bus panaudota neprotingai.
Penkta, naivokai ir nepamatuotai tarptautinių Ukrainos partnerių šaliai buvo įbrukta pareiga organizuoti konkursus ar aukcionus beveik visuose viešuose pirkimuose. Ne skaidrumas yra viešųjų pirkimų ir apskritai atsakingo viešojo valdymo tikslas, o efektyvumas. Tinkamo institucijos vadovo nuožiūra ir atsakomybė negali būti pakeisti reikalavimu pirkti kiekvieną savaržėlę ar bulvių maišą konkurso ar aukciono būdu. Nemažai konkursų ar aukcionų, ypač mažesnės reikšmės išlaidoms, kainuoja biudžetui daugiau resurso sugaištu laiku ir pinigais, nei atneša naudos to proceso skaidrumu. Norint efektyvių viešų pirkimų, dėmesį reikia akcentuoti ne į pirkimo procesą, o pagrindinį sprendimo priėmimo kriterijų – „ekonominį naudingumą“.
Šešta, ne žmonės padaro institucijas, o institucijos – žmones. Surūdijusiame puode ir geriausi obuoliai pradeda gesti. Ir atvirkščiai – gerai sustyguota sistema ir iš pagedusių vaisių išspaudžia sultis.
Didesni viešojo sektoriaus atlyginimai yra dar vienas sugriaustas mitas anti-korupcinėje politikoje Ukrainoje. Tikrus lyderius labiausiai motyvuoja noras dirbti viešam interesui ir įgyti valdymo patirtį, kuri vėliau gali būti monetizuojama privačiam sektoriuje. Bet bonusų sistemos taikymas viešame sektoriuje už aiškiai nubrėžtų rezultatų ir indikatorių (KPIs) pasiekimą neturėtų būti atmetamas.
Viešame sektoriuje neturėtų būti jokių pastovių pozicijų ar kadrų, jei visuomenės tikslas yra ir labiau motyvuota, ir labiau atsakinga darbo jėga. Tik pastovi sinergija ir apsikeitimas kadrais tarp privataus sektoriaus ir valdžios gali į viešąjį sektorių įnešti naujo kraujo, išlaikyti darbuotojų motyvaciją, apsaugoti nuo pagundos savo įtakos „monetizacijai“ ir korupcijai. Bet tai nereiškia, kad aukščiausio rango politikas ar žemiausios grandies valdininkas dirbdami viešame sektoriuje tuo pačiu metu gali ir faktiškai valdyti savo verslą.
Pagaliau, kad institucijos stiprėtų ir eitų pirmyn, joms reikia lyderių. Lyderiai viešame sektoriuje garantuoja pagarbą institucijos misijai ir vertybėms, motyvuoja darbo jėgą, bet netarnauja tik darbuotojų patogumui. Kad lyderis veiktų efektyviai, jis privalo turėti tam tikrą nuožiūros laisvę. Matyti grėsmes visame kame yra ne lyderystės, o biurokratiškumo, bruožas. Skaidrumo siekimas neturi supančioti lyderiui rankų priimti efektyvius sprendimus. O tai dažnai reiškia – priimti rizikingus sprendimus iš etinės ar netgi teisinės pusės. Efektyvus lyderis yra drąsus lyderis. Žmonių ir verslo pasitikėjimas valdžios institucija stiprės proporcingai tos institucijos efektyvumui.
Dovydas Vitkauskas dešimt metų dirbo teisininku Europos žmogaus teisių teisme. Penkiolika metų vadovavo ES projektams reformuojant valdymą ES šalyse-kandidatėse, iš jų 5 metus Ukrainoje