Išties pasaulinėje rinkoje stebimas dujų ir naftos kainų šuolis. Tačiau po pertvarkos Lietuvos šilumos ūkis tenaudoja tik 30 procentų dujų, o likusią kuro dalį sudaro biokuras, kurio mūsų šalyje yra daugiau negu pakankamai. Kas nutiko, kad biokuras neamortizuoja išaugusių dujų kainų?
Kalbant apie biokurui tinkančios medienos išteklius Lietuvoje, galima drąsiai teigti, kad jie yra išties dideli. Šakos, viršūnės, kirtimų atliekos ar pagaliau drebulės ir baltalksniai – visa tai tinkama. Štai iš baltalksnių pagaminti pramonei tinkamus gaminius yra problematiška. Didžioji tokios medienos dalis tinka tik biokurui.
Baltalksnynų Lietuvoje turime daugiau kaip 120 tūkstančių hektarų. Tiesa, jie valstybiniuose miškuose užima tik apie 15 tūkst. ha, o privačiuose bei rezervuotuose nuosavybės teisei atkurti miškuose – daugiau kaip 105 tūkst. ha. Net 62 proc. valstybiniuose miškuose ir 72 proc. privačiuose miškuose baltalksnynų yra brandūs arba perbrendę.
Kita biokurui tinkanti medžio rūšis – drebulė. Nors iš drebulės galima pagaminti kai kuriuos pramonei tinkančius gaminius, tačiau didelė drebulių tūrio dalis naudotina tik kurui. Drebulynų Lietuvoje yra beveik 100 tūkst. hektarų. Pusė šių medynų jau yra subrendę ir perbrendę.
Mūsų miškuose dar yra ir blindynų bei gluosnynų, kurių mediena pramonei netinka, o biokurui – puikiausiai. Be to, apleistuose laukuose veši apie 2 mln. kubinių metrų menkaverčių medžių ir krūmų sąžalynų.
Todėl kyla klausimas, kodėl šie išties dideli ištekliai paliekami pūti, o nekeliauja į katilines?
Priežasčių čia yra ne viena, tačiau pagrindinė yra ta, kad stinga valstybinio požiūrio. Pavojaus varpais pradedama skambinti tik tada, kai energetiniai ištekliai brangsta. Tvarkantis ūkiškai, tokių kainų šuolių tikrai būtų pavykę išvengti. Į spąstus patekome nereaguodami į aliarmo signalus. Kai Centrinės Europos ir Baltarusijos miškus ėmė siaubti kenksmingieji miško vabzdžiai, į Lietuvą plūstelėjo pigi mediena, mes tik trynėme rankomis. Tačiau lazda turi du galus.
Plačiai atvėrus duris pigios medienos importui, buvo suduotas skaudus smūgis biokuro žaliavos ruošos verslui. Daugelis šių įmonių, ypač mažesnių, neatlaikiusios konkurencinės įtampos buvo priverstos užsidaryti. Dabar, ėmus strigti pigios medienos importui, atsidūrėme prie suskilusios geldos.
Didžioji biokuro sektoriaus problema – nelygiaverčiai šios rinkos „žaidėjų“ santykiai.
Miškininkai jau dvidešimt metų yra stumiami nuo strateginių sprendimų priėmimo ir yra atsidūrę „nuošalėje“. Jų žodis nelabai girdisi. Kai pusiau laukinėje konkurencijoje vienas varžovas yra gerokai silpnesnis už kitą, tai ir svarstyklės krypsta į vieną pusę.
Pasakysiu paprastai. Sudeginę vieną kubinį metrą baltalksnių medienos, energetikai gauna daugiau kaip 100 eurų. O kiek iš to lieka šios žaliavos ruošėjams? Ilgą laiką už į miško sandėlį atvežtą kubinį metrą medienos miškininkai gaudavo 13–14 eurų. Tai „badmiriavimo“ kaina. Ji nesuteikė jokių galimybių šio verslo modernizavimui, o priešingai – stūmė į šešėlinę ekonomiką arba žlugimą. Dabar, kai šios žaliavos pasiūla dramatiškai sumažėjo, jos kaina šoktelėjo. Kažin, ar ilgam?
Miškininkai, biokuro žaliavos ruošėjai nori stabilaus ir skaidraus verslo. Iki šiol buvusi padėtis valstybiniu požiūriu nenormali – pjovėme šaką, ant kurios patys sėdime.
Turimi biokuro ištekliai ne tik nenaudojami – jie yra pūdomi. Mūsų miškuose yra 40 mln. kubinių metrų medienos, kurią sudaro brandūs ir perbrendę menkaverčiai medynai. Energetine prasme tai beveik 8 mln. tonų naftos ekvivalentu.
Mes gi naftą ir dujas perkame, o tuo tarpu savo „žaliąją naftą“ paliekame pūti miškuose.
Akys kliūva ir žvelgiant į pramoniniu požiūriu menkavertės fitomasės išteklių skirtumus valstybiniuose ir privačiuose miškuose. Pastaruosiuose jos yra reikšmingai daugiau.
Tai paaiškinama labai paprastai. Valstybinis sektorius anksčiau jausdavo spaudimą net ir vyriausybės lygmeniu: buvo „spaudžiama“ gaminti biokurą, kad ir dirbant nuostolingai. Tačiau toks požiūris neturi nieko bendra su ekonomike logika. Kai valstybinis sektorius gamina biokurą dirbdamas nuostolingai, privatus – žlunga. Dėl tokių priežasčių menkavertės medienos ištekliai susikaupė daugiausia privačiuose miškuose.
Nenaudodami menkavertės medienos išteklių, mes ne tik elgiamės neūkiškai, bet ir bloginame mūsų miškų būklę. Juk sunaudojus menkaverčius medynus, jų vietoje būtų galima auginti kokybiškesnį mišką – medynus, kurie būtų svarbūs ne tik ekonomine, bet ir ekologine prasme.
Našesniuose medynuose būtų puoselėjama ne tik vertingesnė mediena, bet ir gausinama bioįvairovė. Tokie medynai efektyviau absorbuotų CO2. Tai mūsų šaliai būtų naudinga įvairiomis prasmėmis.
Neapsiribokime vienadieniais sprendimais siekdami gauti keliais eurais pigesnės žaliavos biokurui. Pažvelkime plačiau.