O štai neseniai Lietuvoje pristatyti vieno pagrindinių korporatyvinės teisės akto – Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo – pakeitimų projektai. Ką jie reiškia mūsų ekonomikai ir smulkiajam bei vidutiniam Lietuvos verslui?
Aptarkime kai kuriuos reikšmingesnius planuojamus pakeitimus plačiau.
Nuotoliniai akcininkų susitikimai
Pakeitimus padiktavo ir pastarųjų metų įvykiai. Plačiai išpopuliarėjęs nuotolinis bendravimas neišvengiamai tapo ir korporatyvinio valdymo dalimi.
Dėl šios aplinkybės siūloma nustatyti, kad akcininkai (akcininkų grupė), kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų (jei tai akcininkų grupė – 1/10 jų kartu turimų visų balsų), turėtų teisę pareikalauti bendrovės, kad būtų sudaryta galimybė dalyvauti visuotiniame akcininkų susirinkime ir jame balsuoti elektroninių ryšių priemonėmis.
Esant visų akcininkų sutarimui, bendrovės įstatuose bus galima numatyti, kad tokie susirinkimai būtų organizuojami tik elektroninių ryšių priemonėmis.
Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas
Taip pat didinamas uždarosios akcinės bendrovės, kaip juridinio asmens teisinės formos, patrauklumas. Įstatymo projektu siūloma sumažinti minimalų įstatinį kapitalą, reikalingą uždarajai akcinei bendrovei įsteigti (nuo 2 500 Eur iki 1 000 Eur).
Lietuvoje minimalaus įstatinio kapitalo reikalavimas, kaip ir daugelyje kitų valstybių, gali būti vertinamas kaip skirtas „tuščių“ įmonių steigimo, galimo nesąžiningumo užkardymui. Diskutuotina, ar tokio dydžio minimalus įstatinis kapitalas (tiek prieš numatomus pakeitimus, tiek po jų) praktikoje suveiktų kaip įmonės kreditorių interesų apsaugos garantas. Todėl manytina, kad po pakeitimų įsigaliojimo Lietuva taptų labiau patrauklia jurisdikcija, lyginant su tomis, kurios apskritai nekelia reikalavimo akcininkams sukurti aptariamą pradinį „fondą“.
Vietos mastu galime tikėtis mažųjų bendrijų skaičiaus augimo atoslūgio. Steigimo kaštams sumažėjus, verslas galimai atidžiau svarstytų uždarosios akcinės bendrovės steigimą, dėl to pavyktų išvengti kai kurių mažųjų bendrijų trūkumų, pavyzdžiui, aplinkybės, kad mažosios bendrijos steigėjais gali būti ne daugiau kaip 10 fizinių asmenų.
Privilegijuotosios akcijos
Lietuvoje taip pat siekiama sukurti daugiau laisvės bendrovėms išleidžiant privilegijuotąsias akcijas. Šios akcijos, nors pripažįstamos tiek bendrosios, tiek kontinentinės teisės valstybėse, Lietuvoje nėra plačiai taikomos dėl nelankstaus teisinio reguliavimo.
Šiuo metu viena pagrindinių privilegijuotųjų akcijų savybių – jų savininkams suteikiama pirmenybė prieš paprastųjų akcijų savininkus paskirstant bendrovės pelną. Visgi pagal galiojantį reguliavimą, privilegijuotųjų akcijų savininkai gali gauti fiksuotą dividendo dydį procentais, skaičiuojamą nuo akcijos nominalios vertės. Investiciniu požiūriu tai ne visuomet naudinga. Bendrovei generuojant daug pelno, toks prieaugis neatsispindi privilegijuotųjų akcijų savininkų gaunamuose dividenduose. Šį netobulumą norima spręsti bendrovėms suteikiant laisvę nusistatyti dividendo apskaičiavimo tvarką įstatuose.
Be to, Seimui patvirtinus įstatymo projektą, bendrovės turės diskrecijos teisę nuspręsti ir pareigą įstatuose numatyti teises, su kuriomis susies privilegijuotąsias akcijas. Pavyzdžiui, akcijos galės būti išleidžiamos su balsavimo teise (kurios įprastai dabar tokios akcijos nesuteikia, tai paprastųjų akcijų bruožas) arba bus leidžiama balsuoti tik kai kuriais klausimais, galbūt jomis bus suteikiami keli balsai vietoj vieno.
Bendrovės taip pat galės išleisti kelių rūšių privilegijuotąsias akcijas, jas konvertuoti tarpusavyje, t. y. ne tik į paprastąsias akcijas.
Tikėtina, kad Bendrovės, ieškodamos joms priimtiniausio sprendimo ir siekdamos atliepti užsienio investuotojų poreikius, atsigręš į kitų valstybių praktiką (pavyzdžiui, Prancūziją, Vokietiją, Jungtinę Karalystę). Tokios akcijos taps ne tik alternatyva skolinimuisi, bet ir įgis įvairesnį funkcionalumą.
Privalomas akcijų pirkimas/pardavimas
Privalomo akcijų pirkimo teisė (ang. sell-out right) ir privalomo akcijų pardavimo teisė (ang. squeeze-out right) yra viena kitą atliepiančios. Tai reiškia, kad esant teisei pirkti akcijas, turi egzistuoti pareiga jas parduoti. Ir atvirkščiai.
Šis institutas jau yra pažįstamas akcinėms bendrovėms, kurių akcijomis leidžiama prekiauti reguliuojamoje rinkoje. Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymas numato akcininko, turinčio 95 procentus visų balsų, teisę iš smulkiųjų tokio emitento akcininkų įsigyti jų valdomas balsavimo teisę suteikiančias akcijas. Atitinkamai, kontroliuojantis akcininkas turi išpirkti smulkiųjų akcininkų akcijas, jei šie to reikalauja.
Jei įstatymo projekto pakeitimai būtų patvirtinti Seimo, tokiu akcijų pirkimo-pardavimo mechanizmu galėtų džiaugtis ir akcinės bendrovės, kurios pagal teisės aktus nelaikomos emitentais, bei uždarosios akcinės bendrovės. Teisėms įgyvendinti būtų nustatytas ribojimas laike – 3 mėnesiai po to, kai yra pasiekiama 95 procentų riba.
Smulkiesiems akcininkams tai signalizuoja galimybę pasitraukti iš bendrovės valdymo už tai jiems teisingai atlyginant. Tačiau teigti, kad pakeitimai išimtinai susiję su smulkiųjų akcininkų apsauga – nėra visiškai tikslu. Neretai susiduriama su formalumais, atsirandančiais laikantis įstatymo raidės (pavyzdžiui, tik formaliai organizuojami visuotiniai akcininkų susirinkimai). Tai įvairių resursų reikalaujantys atvejai, mažinantys bendrovės valdymo efektyvumą. To būtų galima išvengti.
Papildomai svarbu atskirti numatomus pakeitimus nuo priverstinio akcijų pardavimo, reguliuojamo Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu. Paminėtina, kad įstatymo projektu numatomo privalomo akcijų pirkimo/pardavimo teisė atsirastų jos nesiejant su akcininko veikimu nesąžiningai arba priešingai juridinio asmens veiklos tikslams.
Pirmumo teisės įsigyti bendrovės akcijas atšaukimas
Pagal šiuo metu galiojantį reguliavimą, vienas iš bendrovės akcijų perleidimo tretiesiems asmenims ypatumų yra tas, kad tokiu atveju reikia užtikrinti kitų akcininkų pirmumo teisę įsigyti parduodamas akcijas. Iš to seka įvairūs akcininkų informavimo apie parduodamas akcijas ir susiję reikalavimai.
Lietuvos teismai pirmumo teisės reikalingumą aiškina kaip galimybę pasirinkti savo partnerius, kontroliuoti bendrovės dalyvių skaičių (įskaitant galimybę išlaikyti mažesnį akcininkų skaičių, dėl ko operatyviau priimami strateginiai sprendimai).
Šiame kontekste kiek gąsdinanti atrodo įstatymo norma, leidžianti nustatyti kitokią nei įstatyme numatyta akcijų perleidimo tvarką, ir kelia klausimą dėl galimybės atšaukti pirmumo teisę. Įstatymo projektu ši abejonė išsklaidoma ir eksplicitiškai nurodoma, kad tokia teisė gali būti atšaukta. „Kitokia tvarka“ taip pat gali apimti, pavyzdžiui, trumpesnių ar ilgesnių nei įstatyminiai terminų, per kuriuos akcininkai turi galimybę pasinaudoti pirmumo teise, nustatymą.
Vis dėl to išlieka klausimas, kiek drąsiai tokia galimybe naudosis uždarosios akcinės bendrovės ir ar akcininkai bus suinteresuoti tokią tvarką nustačiusia įmone. Be to, pakeitimais neatsakomi kai kurie susiję klausimai, pavyzdžiui, ar pirmumo teisė gali būti atšaukta arba ribojimai susiję su tokia teise gali būti nustatyti tik daliai akcininkų.
Šios ir kitos naujovės, kurios būtų nustatytos įstatymu, gal ir neleidžia prognozuoti, kurio ekonomikos sektoriaus augimas būtų paveiktas labiausiai, tačiau tai neabejotinai skatintų kapitalo judėjimą į Lietuvą. Lietuva tokiu būdu rimčiau „apsiginkluotų“ kapitalo dalybose su kaimynėmis valstybėmis, kai investuotojai svarsto jiems patraukliausią jurisdikciją, ypatingai kai tokios šalys kaip Latvija, Estija taip pat peržiūri savo įstatyminę bazę.