Visuotinai pripažįstant, kad tai didelė teisėkūros nesėkmė, 2016 metais parengtas naujas šio įstatymo projektas, deja, nuo rudens taip ir užstrigęs Seimo komitetuose.
Dėl šio naujojo projekto kyla dvejopi jausmai – viena vertus, gaila, kad vis pritrūksta politinės valios iš esmės užlopyti lobistinės veiklos reguliavimo skyles, antra vertus, aiškiai matyti, kad projektas rengtas ant senojo, neveikiančio įstatymo pamato, dėl to, ypač paskaičius paskutinį šio projekto variantą, visiškai nesitiki, kad priimtas įstatymas ką nors pakeistų.
Lobistinę veiklą Lietuvoje vykdyti nėra sunku: iš esmės jokios administracinės naštos, jokių suvaržymų.
Nebent, savo nelaimei, įsirašei į lobistų sąrašą: tada tau jau galioja Lobistinės veiklos įstatymas, įgyji galybę pareigų ir atsiduri po Valstybinės tarnybinės etikos komisijos padidinamuoju stiklu.
Visi kiti įtakos politikams darymo būdai – laisvai visiems pasiekiami ir nereikalaujantys nei skaidrumo, nei atskaitingumo. Lobistinė veikla Lietuvoje iki šiol suvokiama kaip profesija, kurią reikia reguliuoti. Toks požiūris visiškai nesiderina nei su Europos Tarybos bei EBPO transliuojama žinia, kad lobistinė veikla – bet koks įtakos politikams darymas – turėtų būti reguliuojama tik tiek, kiek to reikia siekiant užtikrinti politikos sprendimų priėmimo skaidrumą ir sąžiningumą.
Kritikuojant lobistinės veiklos reguliavimą Lietuvoje daug kartų minėta, kad dabartinis lobistinės veiklos reguliavimo modelis – netinkama JAV reguliavimo kopija. Kodėl netinkama? Nes ten pačios lobistinės veiklos modelis yra kitoks.
Pirmiausia, JAV ir Europos valstybės turi skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis susiformavusias ir visiškai nepanašias tarpusavyje politines dirvas lobistinei veiklai vykdyti.
Būtent politinės kultūros skirtumai lemia skirtingas lobistinės veiklos praktikas JAV ir žemyninėje Europoje. Pradedant jau tuo, kad JAV politika yra poliarizuota tarp dviejų didžiųjų partijų, tuo tarpu kontinentinės Europos valstybėse paprastai vyrauja daugiapartinės sistemos.
Skiriasi ir atstovų rinkimų tvarka. Dideli skirtumai kyla ir iš interesų grupių ir pilietinės visuomenės įsitraukimo į rinkimų procesą (pvz., JAV būdinga pinigų rinkimo iš interesų grupių tradicija yra gana svetima Europoje).
JAV interesų grupių įsitraukimas į politiką gali būti apibūdintas kaip interesų grupių konkurencinė sistema be privilegijuotų asociacijų, tuo tarpu Europos valstybėse labai dažnai didelės asociacijos (pvz., profesinės sąjungos, verslo asociacijos) dirba kartu su valdžios institucijomis trišalės tarybos ar panašiomis formomis.
Skirtinga JAV ir Europos valstybių politinė kultūra lemia skirtingus lobistinės veiklos metodus: lobistinė veikla JAV pasižymi konfrontaciniais, agresyviais, specializuotais veiksmais, turinčiais finansinį palaikymą, tuo tarpu Europoje lobizmas yra daugiau orientuotas į sutarimo siekimą, konstruktyvaus sprendimo paiešką, išreiškiamas „minkštosiomis“, dažnai neoficialiomis priemonėmis, grindžiamas ilgalaikėmis tradicijomis ir pasitikėjimu tarp politikos dalyvių.
Be to, JAV lobistai daugiau remiasi išorinėmis taktikomis, kur kas dažniau nei europiečiai pasitelkdami viešąjį diskursą, tuo tarpu Europos lobistai daugiau remiasi vidine lobizmo taktika, stengdamiesi pasiekti politikus teikdami informacija ir ekspertų išvadas. Galiausiai, JAV lobistinė veikla atspindi klasikinį pliuralistinį interesų derinimo modelį, kai atskiros grupės konkuruoja dėl politinės įtakos, tuo tarpu Europos lobistai veikia korporatyvizmo principu, kur interesų grupės koordinuoja savo pozicijas ir kuria stabilų ir institucionalizuotą bendradarbiavimo pagrindą.
Taigi, lobizmo tradicijos JAV ir Europoje skirtingos. Lobistinės veiklos subjektai, t. y., asmenys, užsiimantys lobistine veikla, taip pat skiriasi.
Teoriškai išskiriamos penkios pagrindinės lobistų grupės: kontaktiniai lobistai (pagal sutartį dirbantys lobistai, gaunantys atlyginimą už savo darbą (registruoti lobistai pagal šiuo metu galiojantį Lobistinės veiklos įstatymą); etatiniai lobistai (organizacijų ir įmonių vadovai, prezidentai, direktoriai, atstovai ryšiams su spauda, atstovai ryšiams su visuomene; atstovauja tik vienam klientui); lobistai ryšiams su įstatymų leidėjais (patarėjai, konsultantai, dirbantys dažniausiai sutartiniu pagrindu, bet nesantys etatiniai darbuotojai ir neužsiregistravę kaip lobistai); lobistai savanoriai (negaunantys atlyginimo už lobistinę veiklą, atstovaujantys nepelno, visuomenees organizacijas ar socialiai remtinas grupes); lobistai mėgėjai (dirbantys „dėl idėjos“ arba turintys asmeninę naudą iš lobistinės veiklos konkrečiu atveju).
Tiesa, kartais tokių grupių skaičiuojama kur kas daugiau, pvz., EBPO iškiria net 10 grupių: profesionalūs lobistai; verslo atstovai (etatiniai lobistai); NVO atstovai; ne pelno organizacijų atstovai; teisininkai, komunikacijos sektoriaus atstovai ir kiti paslaugų teikėjai; teisinių paslaugų firmos (advokatai); politikos analizės institutai (angl. „think-tank“); žiniasklaidos organizacijos; bažnyčia, galiausiai, labdaros fondai. JAV bei Kanadoje lobistinė veikla iš esmės siejama su dviem grupėm lobistų: profesionaliais lobistais ir etatiniais lobistais: be jų, „rimtų“ žaidėjų lobizmo veikloje, atsižvelgiant į apibūdintą politinę kultūrą ir tradiciją, ten iš esmės nėra.
Tuo tarpu Europoje, kitokio sukirpimo politinėse sistemose, kur egzistuoja partijų pliuralizacija, daugybė prieigos prie politikų galimybių, lobistine veikla, įgyvendinant teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį, užsiima daug ir įvairių asmenų, išsibarsčiusių po įvairias minėtas lobistų kategorijas.
Atsižvelgiant į skirtingas JAV ir kontinentinės Europos lobizmo veiklos tradicijas, viena esminių klaidų, siekiant sureguliuoti lobistinę veiklą Lietuvoje yra tai, kad tiek šiuo metu galiojantis įstatymas (taikomas tik profesionaliems lobistams), tiek ir naujasis Lobistinės veiklos įstatymo projektas (skirtas ne tik profesionaliems, bet ir „etatiniams“ lobistams), palieka nuošalyje įvairias interesų grupes, kurios daro įtaką politikams, tuo iš esmės atlikdamas rėčio funkciją siekiant sulaikyti vandenį.
Norint, kad lobistinės veiklos reguliavimas būtų veiksmingas, jis pirmiausiai turėtų būti nukreiptas į visus (ar bent jau pagrindinius) įtakos politikams šaltinius, t. y., taikomas kur kas platesniam įtaką darančių subjektų ratui, nei numatyta šiuo metu.
Kartu turėtų būti pereinama nuo tikslo sureguliuoti profesiją prie siekio užtikrinti įtakos darymo skaidrumą ir atskaitingumą, nenustatant pernelyg didelės administracinės naštos įtakos darytojams, kad nebūtų užkertamas kelias ar nepagrįstai apsunkinama galimybė asmenims ir jų organizacijoms tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį.