Visų pirma, didindama minimalią algą valdžia deklaruoja rūpinimąsi vargingiausiais. Iš tiesų? Juk Lietuvoje viena skurdžiausių grupių yra pensininkai, ir jie bus vieni pirmųjų, kurie pajaus tokios politikos pasekmes. Jų, kaip ir dalies kitų mažiausias pajamas gaunančiųjų ar nedirbančiųjų, finansinė situacija nepagerės. O dėl MMA padidinimo galimas kainų augimas šioms gyventojų grupėms smogs skaudžiausiai.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto apklausa parodė, kad įmonės, kurių didelę sąnaudų dalį sudaro atlyginimai, ypač tos, kuriose dirba palyginus daug minimalų atlyginimą gaunančių darbuotojų, didėjančią naštą yra linkusios mažinti keldamos prekių ir paslaugų kainas. Pavyzdžiui, ne vieno daugiabučio gyventojus po pastarojo minimalaus atlyginimo didinimo pasiekė didesnės sąskaitos už aplinkos tvarkymą. Didesnė sąskaita buvo paaiškinta taip: „buvome priversti didinti kainas dėl didėjančio minimalaus užmokesčio“.
Antra, minimalus atlyginimas daliai gyventojų reiškia ir didėjančius mokesčius. Automatiškai didės nuo šio dydžio priklausomų įmokų našta: dirbantiesiems pagal verslo liudijimus, ūkininkams, šeimynų dalyviams ir dirbantiesiems už minimalią algą nepilnu etatu.
Nors šiuo metu darbuotojų trūksta, šalyje yra savivaldybių, kur kas antras bedarbis yra ilgalaikis, tai yra, nedirba metus ir ilgiau. Būtent šiose savivaldybėse vidutinis atlyginimas yra mažiausias todėl MMA sparčiai jį vejasi. Pavyzdžiui, Zarasų, Kalvarijos, Skuodo rajonuose minimalus atlyginimas jau sieks beveik 70 procentų vidutinio darbo užmokesčio. Daugumoje, net 45-iose iš šešiasdešimties šalies savivaldybių, minimalus atlyginimas viršys pusę tos savivaldybės vidutinio atlygio.
Nors dažnai atrodo, kad padidinus MMA regionų problemos išsispręs – žmonės daugiau uždirbs, tai taps jiems paskata grįžti į darbo rinką, jie rečiau rinkis emigracijos kelią, deja, dažnai poveikis būna priešingas. Vien dirbtinai keliant kartelę, ją peršokti nebūna lengviau. Neišgalinčios mokėti minimalaus atlyginimo įmonės tiesiog užveria duris, taip dar labiau sumažindamos darbo regionuose pasiūlą.
Žinoma, minimalus atlyginimo kėlimas verčia įmones didinti algas ir kitiems darbuotojams siekiant išlaikyti skirtingos kvalifikacijos darbuotojų gaunamų atlyginimų skirtumą. Trūkstant darbuotojų, toks spaudimas yra labai didelis. Įmonės priverstos paskirstyti resursus remiantis ne įmonės tvaria ilgalaike plėtra, o dirbtiniu išoriniu spaudimu. Atlyginimus turi didinti daugiau nei realiai gali, tad netrukus gali susidurti su ekonominiais sunkumais. O tai jau – tiesioginė grėsmė visos ekonomikos gyvybingumui, ypač vis garsėjant kalboms apie ekonomikos lėtėjimą.
Tarptautinis valiutos fondas misijos Lietuvoje metu pernai pabrėžė, kad minimalaus atlyginimo didinimas nėra efektyvi priemonė kovojant su skurdu ir skatino Lietuvą vietoj to naudoti socialinės politikos instrumentus. Deja, mūsų valdžia renkasi užmerktų akių kelią – greitą parodomąjį gerumą. O kai lazda voš kitu galu – kaltų ieškos visur, tik ne Vyriausybės koridoriuose.