Šiemet nagrinėtose (ir tebenagrinėjamose) bylose ryškėja tendencija – teismai linkę suteikti didesnę teisinę apsaugą pirkėjams, o pardavėjų (ne)sąžiningumas, regis, tampa visai nereikšmingas, todėl šis tekstas skirtas būtent jiems. Būkite budrūs!
Tačiau apie viską iš pradžių.
Prieš dvejus metus viena įmonė pamatė skelbimą apie parduodamą naudotą automobilį. Sulaukusi, kol šiek tiek nukris kaina, įmonė susisiekė su pardavėju ir susitarė dėl mašinos apžiūros. Kompiuterinė diagnostika parodė oro srauto matuoklės gedimą, o važiuoklės ir kėbulo apžiūros metu buvo pastebėti kiti nežymūs defektai, įskaitant tepalo dėmes po varikliu.
Netrukus įmonė automobilį įsigijo ir nusprendė pašalinti prieš įsigijimą pastebėtus gedimus. Nuėmus variklio dangtį paaiškėjo, jog būtina rimčiau paremontuoti dar ir automobilio variklį. Tai reiškia, jog pirkėjas dėl, kaip jis manė, paslėptų trūkumų patyrė nenumatytas išlaidas, kurias nusprendė prisiteisti iš pardavėjo.
Automobilį pardavusi įmonė savo ruožtu tikino, jog atskleidė pirkėjui visus jai žinomus mašinos trūkumus. Be to, jau susitarus dėl automobilio pardavimo, buvo atlikta techninė apžiūra, kurios metu automobilis pripažintas tinkamu dalyvauti eisme.
Natūralu, jog pardavėjas teisme įrodinėjo, kad pirkdamas naudotą automobilį pirkėjas ir negalėjo tikėtis tokių pačių garantijų, kaip įsigydamas naują automobilį. Be to, buvo sudarytos visos sąlygos profesionaliame servise patikrinti mašinos techninę būklę, o patikrinimo metu tepalo prasisunkimo ar kitų didesnių defektų nebuvo nustatyta.
Teismas stojo pirkėjo pusėn ir ieškinį patenkino. Jis konstatavo, kad nustatyti trūkumai galėjo būti pastebėti tik demontavus tam tikras automobilio / variklio dalis arba bent iš dalies išardžius variklį.
Techninę ekspertizę atlikusio eksperto nuomone, tikėtina, jog pardavėjas apie automobilio trūkumus iki pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo nežinojo ir negalėjo žinoti bei negalėjo prisiimti rizikos už automobilio gedimą iš karto po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo.
Tačiau teismas buvo griežtas – pirkėjas įrodė, kad jo įsigytas automobilis nebuvo galimas naudoti pagal paskirtį, nes neatitiko kokybės reikalavimų, ir kad jis negalėjo žinoti apie parduodamo daikto trūkumus, o pardavėjas neįrodė aplinkybių, mažinančių jo atsakomybę už parduoto naudoto daikto kokybę.
Pardavėjo argumentai, kad a) pirkėjas negali iš dėvėto automobilio tikėtis naujam automobiliui būdingos kokybės, b) prieš parduodant automobilis buvo tikrintas ir laikomas tinkamu naudotis, c) pardavėjas dėjo visas pastangas įvertinti būklę ir apie tai informuoti pirkėją, d) pirkėjas matė tepalo prasisunkimą, bet vis tiek nusprendė įsigyti automobilį ir kiti argumentai nebuvo išgirsti.
Teismas sprendimą tenkinti ieškinį grindė automobilio ekspertizės išvada. Joje akcentuota, kad automobilio trūkumus buvo galima pastebėti tik išardžius tam tikras automobilio variklio dalis, arba bent iš dalies išardžius variklį. Vadinasi, egzistuojančių trūkumų nebuvo įmanoma aptikti apžiūrint automobilį prieš pirkimą jo neardant, todėl jie laikomi paslėptais trūkumais, kurių nebuvimą garantavo automobilį parduodanti įmonė.
Taigi, nors pardavėjas elgėsi sąžiningai, tačiau privalėjo atrasti visus sunkiau aptinkamus trūkumus ir apie juos informuoti pirkėją.
Tokį požiūrį jau kurį laiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jo manymu, pardavėjas turi užtikrinti, kad parduodamas naudotas daiktas (šiuo atveju – automobilis) atitinka įprastus reikalavimus ir turi būti tinkamas naudoti. Išskyrus, žinoma, jei pirkėjas ir pardavėjas susitaria kitaip. Pardavėjas naudoto daikto perleidimo atveju atsako už bet kokį pardavimo momentu egzistavusį trūkumą, net jei trūkumas išaiškėja vėliau.
Svarbus momentas ir tas, kad atlikta apžiūra ir konstatavimas, jog automobilis gali dalyvauti eisme, dar nereiškia, kad pardavėjas pardavė kokybišką daiktą, kadangi atlikta tik vizuali transporto priemonės apžiūra.
Ko galima pasimokyti iš šios istorijos?
Pirma, parduodamas naudotą automobilį, pardavėjas visuomet šiek tiek rizikuos, nes automobilis gali turėti net jam pačiam (o kaip paaiškėja iš šios istorijos – ir autoserviso darbuotojams) nežinomų trūkumų, kurių įprastas mašinos patikrinimas gali ir nenustatyti. Trūkumų nežinojimas – ne argumentas.
Antra, tai reiškia, kad pardavėjas turi pareigą išsamiai atskleisti automobilio trūkumus (ne tik tuos, kuriuos žino, bet apskritai visus egzistuojančius), kurie kiekvienu atveju yra nagrinėjami individualiai. Kiek tai realu – neaišku.
Trečia, net sąžiningas pardavėjas negali būti garantuotas, kad jo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis nebus nuginčyta teisminio proceso metu.
Ketvirta, LAT savo praktikoje aiškiai nurodo, kad automobilio tikrinimas pasirinktame autoservise yra pirkėjo teisė, tačiau ne pareiga. Tad pirkėjas gali atsisakyti patikrinti dėvėtą automobilį ir jam dėl to nieko nebus. Tačiau jei vėliau išaiškės trūkumai, atsakys pardavėjas, nes būtent jam vieninteliam tenka pareiga parduoti kokybišką naudotą daiktą arba atskleisti visus trūkumus. Šis punktas iš esmės lemia, kad tokio pobūdžio bylas teismuose paprastai laimi būtent pirkėjai.
Mano ir nemažos minios mano kolegų nuomone, tokia teismų praktika yra gana ydinga. Paprastam naudoto daikto pardavėjui neturėtų būti taikomi tokie pat aukšti reikalavimai, kaip, pvz., profesionaliam automobilių prekeiviui, kuris savo pusėje turi kur kas daugiau finansinių ir organizacinių resursų patikrinti automobilį ir informuoti pirkėją apie tikrąją jo būklę.
Žinoma, sąžiningas pardavėjas privalo atskleisti jam žinomus automobilio trūkumus bei pirkėjui sudaryti objektyvias galimybes atlikti išsamią automobilio patikrą autoservise. O jeigu pirkėjas šia teise nepasinaudoja, jis turėtų prisiimti neigiamas tokio sprendimo pasekmes. Tai išlaikytų šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą ir atitiktų teisingumo bei protingumo kriterijus.
Tačiau LAT šią naštą perkelią neprofesionaliam pardavėjui, kuris prieš parduodamas naudotą automobilį turi pareigą išsiaiškinti visus automobilio trūkumus. Klausimas, kaip neprofesionalas gali tai padaryti, jei, pvz., net autoserviso profesionalai nepamato visų iki vieno trūkumų? Kas tuomet atsakingas?
Tokia praktika sukuria progas nesąžiningiems pirkėjams piktnaudžiauti ir iškreipia šalių interesų pusiausvyrą. Itin aukšti standartai/reikalavimai turėtų būti keliami tik profesionaliems (naujų ar naudotų) automobilių pardavėjams, o šiuo keliu nuėjusi LAT praktika ateityje turėtų būti keičiama ir formuojama vertinant, ar pardavėjas yra profesionalus automobilių pardavėjas, ar tiesiog eilinis naudotojas.
Tačiau ką daryti?! Visiškos garantijos, kaip matome, nėra, tačiau gindamas savo interesus kiekvienas naudoto automobilio pardavėjas prieš parduodamas naudotą automobilį būtinai turėtų pasitelkti autoservisus, kurie tikriausiai vieninteliai iki automobilio pardavimo gal įvertinti jo būklę ir iš anksto atskleisti trūkumus. Kilus ginčui tai leis sumažinti rizikas.
O pačiu blogiausiu atveju teks ardyti ir iš naujo surinkti kiekvieną parduodamą naudotą automobilį.