Nuo 2012 metų nuosekliai didinamas senatvės pensijos amžius, kuris iki 2027 metų pasieks 65 metus (tiek vyrams, tiek moterims taikomas senatvės pensijos amžius bus vienodas). Su šiuo pokyčiu Lietuvos gyventojai buvau daugiau mažiau jau susitaikę. Tačiau turiu jiems blogų naujienų.
Ar galime tikėtis, kad 2027 metais pasiekta pensinio amžiaus riba tokia ir liks?
Gaila, bet taip nemanau. Europos Komisijos jau dabar mano, kad senatvės pensijos amžių Lietuvoje reikėtų didinti (palaipsniui) iki 72 metų. Per Lietuvos žiniasklaidą nuošusi ši naujiena sukėlė audringas reakcijas, politikai ramino, kad to tikrai nebus. Bet ar tikrai? Taigi, paprognozuosiu, kas mūsų būsimų pensininkų (ir manęs taip pat) laukia toliau.
Šiuo metu Lietuvos gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra apie 74 metus, vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė – 70 metai, o moterų – 79 metai. O tuo metu visose ES šalyse vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė yra apie 80 metų, vyrų – 77 metai, moterų – 83 metai. Jau šiandien ne vienoje ES šalyje senatvės pensijos amžius yra didesnis nei 65 metais, t. y. Olandijoje, Airijoje, Vokietijoje, Danijoje, Portugalijoje, o Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai (EBPO) priklausančių šalių vidurkis yra – 64 metai. Išsivysčiusiose šalyse visuomenės senėja, todėl jose einama senatvės pensinio amžiaus didinimo keliu. Kodėl?
Pirmiausia reikia suprasti šių sprendimų priežastis. Viena ir vienintelė pagrindinė problema yra šalies išlaikančių (dirbančių ir mokančių mokesčius) ir pensinio amžiaus asmenų santykis, t. y. Lietuvoje vieną pensininką išlaiko 1,4 dirbančiojo (apdraustojo socialiniu draudimu). Lietuvoje gyventojų nuosekliai mažėja, jų amžius ilgėja, vyresnio amžiaus asmenų dalis visuomenėje didėja. EBPO įspėja, kad ateityje garbingo amžiaus gyventojų bus du kartus daugiau, bet situacija sparčiai blogėjau jau ir dabar.
Pagerinti pensininkų ir dirbančių santykį galima arba didinant dirbančių asmenų skaičių šalyje (ir čia drąsiai pasakysiu, kad tik imigracijos keliu; ne vienoje pasaulio šalyje buvo vykdomos daug aktyvesnės gimstamumo skatinimo programos ir daryti tyrimai patvirtina, kad jos nepasiteisino), arba ilginant pensinį amžių (taip padidinant dirbančių ir sumažinant pensininkų santykines dalis).
Dabar visi užsiduokime klausimą sau, kuriuo keliu norime eiti. Nemanau, kad visiškai įmanoma atsisakyti senatvės pensinio amžiaus didinimo ir kliautis tik imigracija, tačiau imigracija gali padėti išsaugoti mažesnį pensinio amžiaus ilginimą.
Kitas labai svarbus šių nemalonių skaičių aspektas, be kurio amoralu spręsti apie pensinio amžiaus ilginimą, yra Lietuvos žmonių sveikata. Lietuvos gyventojai net dabar nesulaukia senatvės pensijos būdami geros sveikatos. Lietuvos gyventojų vidutinė sveiko gyvenimo trukmė yra tik apie 60 metų. Ir jei apie senatvės pensinį amžių amoralu kalbėti, kol iš esmės nesprendžiama gyventojų sveikatos problema, vienintelis kelias yra imigracija.
Nesuprantu, kodėl Lietuvoje ši tema yra tabu. Politikai jos vengia kaip velnias kryžiaus, nes neva Lietuvos žmonės tada negalės tikėtis orių atlyginimų. Bet jeigu net savo tetai (pensininkei) sugebėjau paaiškinti, kad jei bus daugiau mokančių mokesčius (ir šiuo metu siūlomos reformos pasiūlymai problemos neišspręs – tik trumpam sustabdys kraujavimą), jos pensija galėtų būti didesnė, vadinasi, šią paprastą mintį įsisavinti turėtų gebėti ir mūsų aukščiausio lygio vadovai. Arba kitais žodžiais, jei negalime spręsti tokių problemų, tai negalime spręsti jokių.
O mano spėjimas būtų toks. Kita Vyriausybė, po šios Vyriausybės darbo pabaigos, jei jos istorija baigtųsi pirmalaikiais rinkimais, jokių drastiškų sprendimų nepriiminės. Tiek gyventojai, tiek verslas yra ir dar jausis iškankintas nesibaigiančių krizių, reformų ir jaus alergiją bet kokiems reikšmingesniems pokyčiams, net jei jie bus reikalingi. Be to, bus gyvas prisiminimas apie COVID-19 pandemiją ir tuo laikotarpiu sumažėjusią vidutinę gyventojų gyvenimo trukmę (ir, tikėtina, vidutinę sveiko gyvenimo trukmę; pastebima, kad ir pasibaigus pandemijai, vis daugiau gyventojų Europoje skundžiasi dėl ilgalaikių COVID-19 pasekmių sveikatai). Neįmanoma bus įrodyti gyventojams, kad reikalingas tolesnis senatvės pensijos amžiaus ilginimas.
Kitais žodžiais sakant, atleidžiame kitą Vyriausybę nuo tokios atsakomybės. Be to, bus tik ką tik pasibaigęs nuo 2011 metais pradėtas pensinio amžiaus ilginimas.
Kas toliau? Toliau, ilgėjant gyventojų amžiui ir daugėjant garbingo amžiaus piliečių ir mažėjant dirbančių (išlaikančių kitus) skaičiui, vėl visu savo rimtumu Valstybės privalomojo socialinio draudimo fondą užgrius finansinės bėdos, kurios taps nebepakeliamos (nes šio biudžeto sveikatą lemia iš esmės tik vienas rodiklis – išlaikomų ir dirbančių asmenų skaičiaus santykis).
Taigi, antroji po šios Vyriausybės (kuriai nepavydžiu), manau, bus toji, kuriai teks priimti naujus nepopuliarius sprendimus ir priimti sprendimą ilginti senatvės pensijos amžių iki mažiausiai 67 metų (gali pritrūkti valios didinti daugiau; ir gali jos įgyvendinimą perkelti trečiosios po šiandieninės Vyriausybės laikotarpio pradžiai).
Jei nuo 2030 metų pradėtų didinti tokiu pačiu tempu (po keturis mėnesius per vienerius metus), kaip tai buvo daroma nuo 2011 metų, vadinasi, visiems nuo 2036 metų jau galiotų naujas ilgesnis privalomas senatvės pensijos amžius. Man taip pat.
Galima prognozuoti toliau, jei būtų nuspręsta įgyvendinti Europos Komisijos rekomendacijas ir nuosekliai didinti senatvės pensijos amžių iki 72 metų, tai toks senatvės pensijos amžius įsigaliotų 2051 metais, kai šalyje kas trečias gyventojas bus vyresnis nei 65 metų amžiaus.
Taigi spręskite, ko norime? Nevaldomai didinti senatvės pensijų amžių ir susitaikyti, kad pensijos bus labai mažos (pakeitimo norma mažės, t. y. senatvės pensijos dydis palyginus su gautu atlyginimu), ar vis tik atsiraitojame rankoves ir darome tuos sunkius sprendimus, kurie iš esmės galėtų keisti situacija? Ir bijau, kad sprendimas čia yra tik vienas – tikslinės imigracijos strategijos įgyvendinimas.