Vis dėlto pasiūlymuose nerimą kelia keli prieštaringumai. Vieną vertus, siūloma mažinti valstybės dalyvavimą ir laipsniškai atsisakyti tik prieš septynetą metų įvestų subsidijų tiems žmonėms, kurie nutaria kaupti II pakopoje savarankiškai. Subsidijų paskirtis buvo grynai socialinė – pagerinti mažiau pasiturinčių, bet pensijai kaupiančių žmonių padėtį senatvėje. Priemonė horizontali: ir jie, ir daugiau uždirbantieji gauna vienodą valstybės mokamą priedą.

Šio socialinio vaidmens kažkodėl siūloma atsisakyti, tačiau tuo pačiu valstybei užkrauti didžiulę papildomos atsakomybės naštą – steigti valstybinį pensijų fondą. O tai reiškia – kurti naują struktūrą, administruoti įmokas ir valdyti investicijas, siekiant maksimalios grąžos, įgyti rinkoje itin brangių kompetencijų. Šiandien mūsų valstybei reikia atvirkščiai: susitraukti, atrasti efektyvumo geną ir atsisakyti visų nebūtinųjų funkcijų. Apeliuojama, kad kai kuriose šalyse tokių esama. Gal kur nors ir esama, tačiau mes Lietuvoje turime rinkoje daugybę veikiančių fondų ir žmonėms tikrai yra iš ko pasirinkti, tad užkelti valstybei ant pečių tokią naštą – ir dėl ko – atrodo kaip akivaizdus nesusipratimas.

Neramu, kad pasiūlymą teikia institucija, kuriai patikėta finansų rinkos priežiūra, kuriai turi rūpėti vienodos veikimo sąlygos ir esamų rinkos dalyvių stabilumas. Kokia žinutė siunčiama žmonėms? Tarsi ir nepasitikima rinkos dalyviais. Kartu kuriama iliuzija, kad valstybinis fondas investuos profesionaliau, su didesne grąža ir saugumu. Apie tai nekomentuosiu. Tik vieną faktą, kuriuo ne kartą įsitikinome, pakomentuoti verta – su valstybe konkuruoti neįmanoma: ji visuomet turės galimybę padengti savo neūkiškumo padarinius ištraukdama iš kitos kišenės, mokesčių mokėtojų pinigais, o konkurencijos prievaizdai, vargu, ar kišis ginti teisingą konkurenciją, nors tokią pareigą pagal įstatymą turi.

Lietuvos banko siūlomas darbdavių vaidmens stiprinimas – makiaveliškas sprendimas. Valstybės subsidiją norima perkelti darbdaviams, o tai reiškia, kad darbo vietos kaina, rekordiškai auganti pastaruosius keletą metų, bus toliau didinama. Ar darbdaviai atlaikys šį spaudimą? Ar investuotojai, kurie ir be tokių siūlymų kelia klausimą apie Lietuvos konkurencingumą, ryšis investuoti Lietuvoje arba nesusivilios iš čia pasitraukti?

Lietuvos bankas skaičiuoja mažas sukauptas lėšas ir teisingai įvardija – „ką pasėsi, taip ir pjausi“, t. y. kad mažos įmokos ir trumpas kaupimo laikas generuoja mažas pensijas. Tačiau vis dėlto nesiūlo sprendimų, kurie padidintų pačių žmonių motyvaciją kaupti.

Laiko pirmenybės principas, kuris turėtų būti pirmutinis finansiniame švietime, reikalauja valstybės vaidmens ne steigiant valstybinius fondus, bet išmintingai atliepiant žmonių polinkį suvartoti šiandien ir mažiau galvoti apie rytojų. Netoliaregiška numoti į tai ranka ir mokyti žmones, kad už jų būsimas pensijas atsakingas kažkas kitas – valstybė, darbdavys, valstybinis fondas. Jeigu norime išlikti šalis, kurioje žmonės vertina laisvę ir moka prisiimti atsakomybę, atsakomybės perkėlimo kažkam kitam laikas atsisakyti.

Ir Lietuvos bankui, ir kitiems diskusijos dalyviams svarbiausia yra pamatinis principas – kaip mes skatiname patį žmogų prisiimti subsidiarią atsakomybę už savo ateitį. Tam reikia gerinti finansinį raštingumą, kurio esminis principas yra laiko pirmenybė. Būtent iš jo išplaukia esminis valstybės vaidmuo – daryti pensijų kaupimą žmogui artimą, paskatinti jį taupyti senatvei. Būtent čia verta ieškoti veiksmingų sprendimų. Štai, žmogus gali mokėti į II pakopą ir daugiau negu 3 proc. atlyginimo, tačiau vienintelė įstatyme likusi skatinamoji priemonė leidžia iš apmokestinamųjų pajamų atskaityti iki 1500 eurų per metus siekiančias įmokas į II pakopą. Šios lubos dėl rekordinės infliacijos bei spartaus pajamų augimo nuvertėjo ir prarado prasmę, tačiau iki šiol neindeksuotos. Turint omenyje, kad atskaityti leidžiama maksimaliai 25 proc. apmokestinamųjų pajamų, nominalios atskaitymų ribos, išreikštos konkrečia suma, tikslinga atsisakyti. Kaip kompromisas, papildoma riba galėtų būti nustatoma pagal formulę VDU*0,25*12. Esant dabartiniam vidutiniam darbo užmokesčiui (VDU), tai sudarytų daugiau kaip 6000 eurų. Šias priemones būtina svarstyti, jeigu norime, kad žmonės nebūtų nušalinti nuo atsakomybės už savo ateities pensijas.

Kad ir kokie būtų pensijų sistemos sprendimai, Lietuvos bankas teisingai pabrėžia, kad reikia imtis ir tų veiksmų, kurie gerintų mūsų demografinę padėtį: skaičiuojama, kad Lietuvai reikia bent pusės milijono papildomų gyventojų per artimiausius dešimtmečius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)